Atsiskyrelių nereikia tramdyti...

Kobas Abė - vienas talentingiausių XX a. japonų rašytojų. Vos spėjas pasidžiaugti laurais, kurious pelnė už romaną "Moteris smėlynuose, jis nesutoja ir parašo dar vieną panašaus tipo knygą - "Žmogus-dėžė".
Kai pirma kartą perskaičiau pavadinimą, mane kone apėmė juokas ir aš tikrai netikėjau, kad pavadinimą galima suprasti tiesiogiai. Visgi perskaitęs pirmuosius puslapius supratau, kad dėžė pavadinime buvo paminėta neveltui, nes knygą - tai istoriją apie žmones užsimaukšlinusius dėžės ant galvos. Tokia nesamones tikriausiai galima pamatyti tik Vudžio Aleno filmuose. Ir visgi kas tie žmonės-dėžės.

Tai savotiškas protestas prieš visą pasaulį. Tik užsidėjas dėžę tu gali "nepastebėtas" žvelgti į pasaulį per, ties akimis, išpjautą skylutę. Dėja žmogus-dėžė gali žvelgti tik į apačią, nes į viršų tiesiog neleidžia dėžės galimybės:
"Man patinka slapčiomis žvelgyti į viską, kad dedasi aplinkui, bet juk skylutes kiekvienoje tvoroje neišgręši ; todėl ir užsidėjau dėžę, kuri yra ne kas kita, kaip kilnojama skylutė visam pasauliui stebėti".
Taigi žmogus-dežė yra vienišius-mąstytojas. Žmogus, kuris sugeba sustabdyti laiką, kuris kieviena minutę vis rašo savo apmąstymus ant tuščių dežės lopinėlių.
Nors žmogus dežė ir neturi namų, jis toli gražu nėra valkata, ar benamis. Anaiptol, jis yra daug turtingesnis už vidutinį žmogų. Vidutinis žmogus dirba visuomeniai ir mato kasdienybę, o žmogus-dežė dirba sau ir mato "viską, kas dedasi aplinkui".
Pamąstyk gal ir tau pažįstamas žmogus-dežė?

P.S. Dar viena patikusi mintis:

"Jeigu yra kelnės galima ramiai susilieti su minia. Net jeigu tu pusnuogis bet su kelnėm - viskas gerai... O štai jeigu sumanysi išeiti į gatvę apsivilkęs puikiu švarku ir apsiavęs batais, bet be kelnių - iškart kils triukšmas. Civilizuota visuomenė - tai savotikška kelnių visuomenė."