Japoniškas Horror'as

Kas nežino "Skambučio"? Gal kas žino "Pagiežą"? O gal kas yra girdėjas ir apie "Tamsų vandenį"? Taigi Šinio Tsukamotos (Shinya Tsukamoto) "Košmarų detektyvas" (Nightmare detective) - tai dar vienas neblogas rytietiškas siaubo filmas su originalia mintim, gražiomis aktorėmis ir žybsniu šiurpą keliančių scenų.
Detektyvei Keiko Karishimai (J-Pop žvaigždė Hitomi) patikima ištirti netikėtai mirusios jaunos merginos žūties aplinkybes. Jaunoji panelė buvo rasta savo namų lovoje, su perpjauta koja bei perrėžtu kaklu. Įkalčiai nepalieka jokių abejonių jog tai nežmogžudystė, o greičiausiai savižudybe. Detektyvė Keiko kartu su partneriu, detektyvu Vakamija (Masanobu Ando), ištyrę mirusios merginos mobiliojo telefono skambučius, pastebi, jog paskutinis įrašas, telefono numeris skaičius nulis, o perklausius telefono pokalbį, tik girdimi žodžiai "padėkite" (ak tas Takašio Mikės "Praleistas skambutis"). Po kelių dienų miršta dar vienas žmogus ir tyrimo rezultatai parodo, jog ir šis asmuo prieš mirdamas skambino numeriui "nulis", tik šio vyro mirtį, t.y. savižudybę, stebėjo jo žmona, kuri teigė jog vyras žudėsi miegodamas, veikiausiai sapnuodamas košmarą. Detektyvė K. Karišima pagalbos nusprendžia kreiptis į vietinį ekstrasensą Kyoči (Ryuhei Matsuda), tvirtinantį, jog gali įsiskverbi į kitų žmonių sapnus. Bet mįslingos mirtys ir toliau tęsiasi. Ar pavyks detektyvei sustabdyti mirčių ratą ir išsiaiškinti, kas už viso to slypi?

Kaip jau minėjau filmas veilniškai panašus į Takašio Mikės siaubo šedevrą "Praleistas skambutis" (One Missed Call), bet visgi veiksmas "Košmarų detektyve" painesnis ir mažiau mįslingas. Aktorių vaidyba gana paprasta ir monotoniška, aktorių išraiškos filmo eigoje praktiškai nesikeičia. Didelis filmo minusas - tai velniškai užtempta filmo kulminacija, veikiausiai galima buvo suptrumpinti filmą bent 20 minučių paliekant jei negeresnį, bet bent jau tokį patį įspūdį žiūrovui. Visgi žmogaus-ekstrasenso idėja man labai patiko, taigi duodu 7/10.

Vienišas Vairuotojas

Kam žmogui reikalingas darbas? Ar tik tam, kad jis uždirbtų pinigus? Tikriausiai ne, nes "darbas tai kaip antras gyvenimas, tarp kurio vėliau nebejauti skirtumo". Taip pasakė Martinas Skocesė (Martin Scorsese), kino su Robertu Deniro (Robert De Nino) "Taksi vairuotojas" (Taxi Driver) režisierius.
Tai istorija apie vidutinio amžiaus vyrą, Travisą Biklą (Robert De Niro), Vietnamo karo veteraną, kuris grįžęs į gimtają Ameriką, stengiasi nugalėti savo nemiga. Taip jis įsidarbina naktinės pamainos taksi varuotoju. Ilgėliau padirbęs vairuotoju Travisas pastebi, kad būtent naktimis iš atokiausiu Amerikos kampelių lendą didžiausios šalies padugnės. Karto jo taksi yra apšaudomas, neretai į mašįną įlipa savo jausmų neslepiantys pašlemėkai. Nors Travisas neretai ir pasikalba su bendradarbiais, jis jaučiasi vienišas ir vieną kartą pamatęs prezidento Ch. Palantaino (Leonard Harris) rinkimės kampanijos aktyvistę Betsę (Cybill Shepherd), nusprendžę su ja susipažindi. Bet visgi praėjus kelioms pažinties dienoms, Betsė nusprendžia, jog Travisas visai ne jos skonio vaikinas. Ir vos jie išsiskiria, taksi vairuotojas pradeda kraustytis iš proto. Jis nusiperka šusnį nelegalių ginklų, juos patobulina, šaudo jai šaudykloje ir palaiko puikia savo fizinę formą. Taip jis pradeda matyti save kaip didvyri, kuris išplaus Ameriką nuo padugnių. Pirmojo jo auka būsimas prezidentas Ch. Palantainas. Bet visgi, dėka prezidentą saugojusios apsaugos, anarchistui Travisui nepavyksta jo nudėti. Taigi jis nusprendžia nušauti vietinį miestelio savadautoją ir išvaduoti jo vergystėje dirbančias merginas. Ir taip iškreipta Traviso fantaziją peržengia savo ribas.

Filmas pavadinčiau - tipiškas M. Skorcesės šedevras. Kaip ir mano jau aprašytoje Niujorko istorijoje "Gyvenimo pamokos", taip ir "Taksi varuotojas" nagrinėja psichologinį žmogaus paveikslą, kaip vienaip ar kitaip keičiasi žmogaus savęs suvokimas dirbant tam tikrą darbą gyvenant tam tikromis aplinkybėsmis. "Gyvenimo pamokos" nagrinėjo, kaip meninkas patiria įkvėpimą, keičiantis situacijoms, o "Taksi vairuotojas" - kas atsitiks su žmogumi jei jis jausis vieniškas ir pažeidžiamas. Filmas tikrai patiks "mindfucker'ių" mėgėjams, nes net drįsčiau teigti, jog filme dominuoja šiek tiek nuo normų nukrypęs mąstymo būdas. Puiki Robert De Niro vaidybą, puikus scenarijus, ir dar puikesnis garso takelis - ko daugiau reikia, kad duočiau 10/10.

P.S. Mindfuck - idėja ar bendrasis suvokimas, kuris sukrečia ir pakeičia jūsų buvusius įsitikinimus apie realybę. Tokie kino filmai, kaip pvz. "Beatiful Mind", "Missery", "Fight Club".

Infekuotas

Danny Boyle sukurtas filmas (taip taip, to pačio, kuris sukūrė "Lušnynų milionieriu" (Slumdog Millionaire) "28 dieno po..." (28 days later...) - tai kažkas tarpinio tarp "Absoliutaus blogio" ir "Aš esu legenda", o toks derinys tikrai nepalieka abejingu nei vieno.
21 amžiaus Anglija, po šalį netikėtai plinta neaiškus virusas. Pirma jis paliečia bedžiones, kurios apsaugos ministerijos yra uždaromos narvuose. Taip valdžia kovoja su neaiškaus viruso plitimo pavojumi. Deja grupelė aktivistų netiki infekavimo paistlais ir bando išvaduoti neva "vargšias bedžiones". Taip virusas pradeda plisti tarp žmonių... Po 28 dienų jaunuolis Džimas (Cillian Murphy) atsikelia visiškai nuogas ligoninės palatoje. Padoriai apsirengęs ir išėjas iš klinikos jis pastebi, jog miestely nebeliko nė gyvos dvasios. Bet netikėtai, kai Džimą užpuola gauja infekuotų zombių, vaikiną išgelbėja dar vieni sveiki asmenys, Selena (Naomie Harris) ir Markas (Noah Huntley). Tai grupelė išsigelbejusių suorganizuoja pabėgima iš "mirusio" miesto. Ir kartą per vis dar veikiantį radiją Džimas ir grupelė išsigelbėjusių išgirsta jog neva už kelių kilometrų nuo Mančesterio įsikūrė grupelė karininkų, kurie turi ginklų, amunicijos ir beiškodami dar likusių gyvų, bando ištrūkti iš Anglijos teritorijos. Džimas ir jo bendražygiai pradeda ilgą kelionę išsigelbėjimo link.

Nors filme gausu gyvųjų numirelių, bei šiurpą keliančių epizodų, tikrai nepavadinčiau jo tikru siaubo filmo. Labiau, kaip ir "Absoliutų blogį" (Resident Evil), priskirčiau šį Denio Boilo kūrinį veiksmo trileriu. Bet, kad ir koks būtų šio filmo žanras, jis pralenkė pats save. Realistiški veikėjų gyvybės, išgyvenimo, meilės pasirinkimai, bei realistiškas idėjos "kas būtų jeigu nieko neliktų" perteikimas, tikrai originalus. Beto dar ir nebloga vaidyba, bei puikus garso takelis verčia mane "28 dienoms po..." duoti 9/10 - neeilinis siaubo filmas.

Informatorius

Tikriausiai šį kino filmą kažkuomet rodė per TV3, nes parsisiuntęs Michaelio Mano (Michael Mann) "Informatorių" (The Insider) išgirdau puikų SDI įgarsinimą, nors pats filmas, toli gražu, paliko ne per puikiausią įspūdį.
CBS kanalo prodiuseriui Lovelui Bergmanui (Al Pacino), rengiant reportažą apie cigarečių sukeliamus gaisrus, į rankas patenka Philip Morris tabako kompanijos dokumentai su reportažui reikalinga medžiaga. Dėja perskaitęs kelis puslapius Lovelas supranta, kad jam reikia vertėjo, kuris galėtų iššifruoti techninę dokumentų medžiagą. Taip jis susitinka su buvusiu "Brown and Williams" tabako kompanijos mokslininku Džefriu Vigandu (Russel Crow). Pirmas jų pokalbis išties keistas - į prodiuserio Bergmano klausimą "Ar galėtumėtę už atlygį paaiškinti šiuos Philip Morris dokumentus", Vigandas nerišliai atasko, kad išversti galės, bet atskleisti daugiau tabako pramonės tyrimų, jam neva neleidžia su kompanija "Brown and Williams" pasirašyta konfidencialumo sutartis. Bet, vieną savaitęs vakarą, ramiai sėdėdamas namuose Džefris Vigandas pradeda gauti grasinančius laiškus iš buvusio darbovietės, neva su juo ir jo šeima bus susidorota. Dž. Vigandas nusprendžia atskleisti viena stambiausių istorijoje tabako kampanijos machinacija - "Brown and Williams" cigaretės yra papildomos neaiškia amoniako chemija, taip sukeldamos baisius susirgimus ir didesnį pripratimą. Taip prasideda nešvarios katino ir pelės gaudynės.

Kaip ir Rono Hovardo (Ron Howard) "Nuostabus protas" (A Beatiful Mind), taip ir "Informatorius" yra filmai pastatyti remiantis tikrais faktais. Taip pat abiejuose kūriniuose, veikiausiai dėl savo puikus sugebėjimo atlikti neurotiko, paranojiko vaidmenį, Ruselas Krau atlieką pagrindinius vaidmenis. Bet visgi "Nuostabus protas" man pasirodė kur kas įdomėsnis kino filmas, kadangi jis nebuvo veltui tempiamas ir kiekviename epizode R. Krau pasirodydavo vis kitame amplua. O "Informatorius" atvirščiai, pasirodė, šiek tiek užtestas ir filmui einant į pabaigą mane ėmė šiek tiek migdyti. Bet visgi nebloga istorija ir puikūs aktoriai, malonus garso takelis verčia mane duoti filmui bent jau 7/10.

Kažkas tokio...

Seniai reikėjo kažko tokio... Praeitą sekmadienį snobo naktyje rodytos "Niujorko istorijos" - tai ir yra... kažkas tokio... Neveltui jas kūrė trys geriausi amerikos režisieriai - Martinas Skorcesė (Martin Scorsese), Francis Fordas Kopola (Francis Ford Copola) ir, žinoma, Vudis Alenas (Woody Allen).
Pirmoji istorija "Gyvenimo pamokos" - tai M. Skorcesės pasakojimas apie kūrybingą, labai pavydų ir metaforišką menininką Lionel Dobe (Nick Nolte). Likus trims savaitėms iki Lionel'o darbų pristatymo, jis niekaip nesugeba sukurti pagrindinio piešinio. Skambantis Bobas Dilnas (kurio motyvai filme, labai priminė H. Murakamio "Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas"), bei sportas nesugeba įžiebti tapytojui aistros. Netikėtai jis susipyksta su savo asistente ir gyvenimo drauge, jauna mergina Paulete (Rosanna Arquette). Ji pradeda susitikinėti su kitais vyrais taip sukeldama nežmonišką pavydą menininkui, kas vėliau velniškai jį įkvepia sukurti savo kančios paveikslą, su degančiais tiltais ir tirštais debesimis. Taip jis išmoksta svarbią gyvenimo pamoką...
Antroji istorija, kurią, dėja, supratau menkiausiai, tai F. F. Kopola "Gyvenimas be Zojos". Tai pasakojimas apie jaunas mergaitę Zoją (Heather McComb) kuri stengiasi vėl suvienyti išsiskyrusius tėvą fleitistą ir motiną fotografę. Teigiama, kad kertinis istorijos akmuo - tai pasakiška istorija, kurioje puikius vaidmenis atlieka net benamiai žmonės. Gaila bet man to nepavyksta suprasti ligi šiol...

Trečia ir tikrai Aleniška istorija, tai Vudžio Aleno "Edipo nuolaužos". Šeštą dešimtį einantis neurotikas advokatas Šeldonas (Woody Allen), negali pakęsti nuolat jį kritikuojančios motinos (Mae Questel). Apie tai jis kalbasi su savo psichiatru ir nuolatos teigia, kad geriausiai būtų jei Šeldono motina tiesiog išnyktu. Ir netikėtai tai atsitinka, cirke, pakviesta į magišką triuką Šeldono mama tiesiog dingsta. Pagaliau advokatas patiria vidinę ramybę ir visiškai išsilaisvina, na žinoma, juk nėra nuolatos jį engiančio mažo kipišo. Bet vieną dieną, taip pat stebuklingai, kaip ir išnyko, Šeldono motina pakimba padebesyse virš Niujorko miesto ir pradeda savo sūnaus vaikystės bėdas (rausvus plaukus, kompleksavima dėl mažo ūgio, nuolatinį pagalvės čiulpimą) pasakoti visiems mestelėnams. Tik pradėjusiam gyventi advokatui prie akis sprogsta bomba ir jis, be apkalbų, net nebegali pasirodyti lauke...
Kaip veikiausiai pastebėjote iš trečiosios pavadinimo, visos šios istorijos nagrinėja psichologinius žmogaus vystimosi raidos motyvus. Na o kaip gi, juk tai labai rimti pasakojimai, visgi čia juk ne holivudo "Pykšt Pokšt". Ir visgi labai gaila, kad antrosios istorijos nesupratau, tad tenka duoti 7/10 (jei tektų vertinti tik pirmą ir trečiają istorijas, net negalvodamas duočiau 9/10). Smagaus žiūrėjimo.

P.S. Beje, jeigu pažiūrėję pirmąja "Niujorko istoriją" ("Gyvenimo pamokos") užsimanytumėte dar kažko apie menininkus siūlyčiau žvilgtėlti į kitokio skonio Takeši Kitano komediją "Akilesas ir vėžlis" (Akiresu to kame).

Pašokime?

Žinau, kaip tu jauties. Žiūrėdamas eilinį filmą per televizorių, pradedi kankintis, nes visa tai lėkšta ir banalu, o jei įsijungi bent jau snobo naktį, matai dar vieną neaiškų Vodžio Aleno menininį šedevrą. Bet tu to nenori, tau reikia kažko lengvo.... Taig pristatau puikų Masajukio Sou (Masayku Sou) darbą "Pašokime?" (Shall we Dansu).
Katik su šeima įsikūrusiam naujame name bei viduramžio krizę išgyvenančiam Kodžiui Jakušo (Shohei Sugiyama) gyvenimas pasidengė pilka skraiste. Darbe jis kartoja nuolatines visiškai neoriginalias operacijas, net šioks toks lengvabūdiškumas su bendradarbiais penktadieniais visiškai nežavi keturiasdešimtmečio. Bet vieną vakarą, važiuodamas traukiniu, ponas Jakušo per vagono langelį pamato ypatingo grožio moterį, kaip vėliau paaiškėja vardu Mai Kašikava (Tamiyo Kusakari), stovinčią prie šokių mokyklos lango. Ji šokių instruktorė, taigi ponas Kodžis, vedamas impulsyvumo, įstoja į šokių mokyklą, kuriai vadovauja gražioji panelė Mai. Viduramžio krizė netikėtai dingsta ir Kodžis Jakušo, kasdien šypsosi bei mato pasaulį tango ritmu. Jis taip įsitraukia į šokius, kad netikėtai gauna pasiulymą sudalyvauti šokių mėgėjų konkurse. Taigi, kad pasiektų geriausią, ponas Kodžis pradeda šokti visą laiką, net būdamas darbe ar traukynyje. Ir viskas prasidėjo dėka vienos moters...

Nors filmas išleistas 1996 metais, jis toli gražu neatrodo senas. Juk tango, čia čia čia, rumba - tai šokiai, kurie niekados nesensta. Taigi istorija gana originali ir šmaikšti. Filmo pradžia gana netikėta ir labai įtraukianti, deja negaliu to pačio pasakyti ir apie tolimesnią filmo eigą. Praėjus maždaug valandai "Pašokime?" tampa gana monotoniškas ir nykus, net, scenos, kuriose atvirai išreiškiamos simpatijos, atrodo tūrėtų būti jaudinančios, bet visgi tokios nėra. Kita vertus filmo pabaigoje, vykstant šokių konkursui, intriga vėl atnaujinamą ir žiūrėti tampa labai malonu.
Manau, pažiūrėja filmą, sutiksit su manimi, jei teigsiu, kad filmas vertas tvirto 8. Pavadinčiau jį - "puiki lengva komedija, ramiam penktadienio vakarui". Malonaus šokio :).

P.S. Kad ir kaip visai nekeista (:D), amerikiečiai perdirbo ir šį filmą, beje su puikiais aktoriais - Jenifer Lopez bei Ričiardu Gyru.

Kažkoks nekrofilizmas $#&#!

Jūs galite jį dievinti, jūs galite jo nekęsti, bet jūs vistiek apie jį kalbėsite - tai Kindži Fukasaku "Karališkas mūšis" (Battle Royale), su geriausiu Japonijos aktoriumi Takeši Kitano.
Japoniją palietė visuotinė krizė - apart to, kad žlunga pagrindinė šalies valdžia, maištą pradeda ir mokyklų moksleiviai. Jie nebelanko pamokų, puola mokytojus, peileis raižo mokyklos sienas. Bet nevisi mokytojai tokie kantrūs. Taigi vieną dieną kelioniniame autobuse užmigdomi 41 mokiniai. Kitą rytą kiekvienas atsibunda negyvenamos salos, nežinamoje mokykloje, su neaiškiomis apykaklėmis ant kaklo. Pro duris, apsivilkęs sportiniais drabužiais, įeina mokytojas Kitano (vaid. Takeshi Kitano) ir praneša - "Jus visus sieja vienas įstatymas - "Karališko mūšio" įstatymas. Nuo šiol privalėsite žudyti vieni kitus, kol liks vienintelis, kuris laimės pagrindinį prizą - gyvybę." Iš pradžių tarp aukų, žinoma, kyla panika, bet paskui visi iki vieno suvokia - čia ne žaidimas, "Karališkajame mūšyje" nėra vietos draugystei ir pasigalėjimui, čia gali išgyventi tik savanaudiškumo dėka. Taigi visi mokiniai gauna po ginklą, kas elektrošoką, kas peilį, o papraščiausia dangtį nuo puodo, ir taip prasideda karas. Kas nugalės, ar iš viso kas nors liks gyvas, ar gyvybės troškimas sugriaus draugystės saitus?

Neveltui, dėka savo žiaurumo, "Karališkas mūšis" buvo uždraustas nevienoje valstybėje, neveltui jauni tėveliai stengiasi slėpti šio kino kopiją nuo savo atžalų. Filmas tikrai žiaurus ir, drįsčiau teigti, - darantis niegiama įtaką nebrandaus žmogaus psichikai. Nors įtampa ir intriga lieka iki paskutinės akimirkos, visgi nepatarčiau jo žiūrėti tiems, kas mėgsta lengva ir banalų kiną. Filmas, kaip pasakytų gydytojas R. Kazlauskas, NEKROFILIŠKAS. O mėgavimasis nekrofilija, tai jau sunki psichinė liga. Taigi jei pasiruošėte galvoti - prašom, "Karališkajame mūšyje" pilna peno įvairiems pamąstymams, jei norite ko nors lengvesnio - geriau pažiūrėkite kitą gerą filmą, taip pat su Takeši Kitano, "Broliai" (Brothers). 8/10.

Kafka on The Shore

"Pasaulis yra metafora, Kafka Tamura, - pasako jis man į ausį" - tai tik viena iš nuostabių įžvalgų storokoje, bet neprailgastančioje Harukio Murakami knygoje "Kafką pakratėje".
Jaunas penkiolikmetis vaikinas, pasivadinęs Kafka Tamura, dėl to, kad neturėjo nei motinos nei sesers, o tėvas jam jautė tik priešiškumą, sugalvojo pabėgti iš savo namų Tokijuje į nežinia kodėl pasirinktą mažą miestelį Takamatsu. Gal dėl to jog, ten neturėjo pažįstamu? Deja bekeliaudamas po Takamatsu vaikinas mano jog sutinka savo seserį, vardu Sakura, ir savo motiną - panelę Saeki. Viskas lyg ir būdų gerai, jei ne tėvo pasakyta pranašyte Tamurai - "Tu nužudysi savo tėva, išniekinsi savo seserį bei motiną". Taip netikėtai vieną dieną Kafka atsikelią kažkur Takamatsu užkampyje visas kruvinas, o galvoje nė vienos mintelės iš kur galėtu būti tas kraujas. Kitą dieną perskaitytas laikraštis teigia - dieną prieš Kafkai atsiduriant Takamatsu užkampyje buvo žiauriai nužudyta vaikino tėvas, skulptorius ponas Tamura. Nors ir nėra įrodymų, nes vaikinas ničnieko neprisimena, bet atrodo jog pranašyste pildosi, tėvas nužudytas, liko tik motina ir sesuo. Kafkos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis ir jis pradeda vadovautis nuostata "Likimas - tarsi maža smėlio audra, nuolatos keičianti kryptį".

Romanas velniškai priminė dar vieną H. Murakamio knygą "Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas" nes ir "Kafkoje" buvo pasakojamos dvi, iš pirmo žvilgsnio visai nesusijusios, istorijos. Tik pastaroji visgi paliko dviprasmį įspūdį. Knyga kiek neįtikėtina, nes pagrindiniams veikėjams viskas vyko labai jau sklandžiai, tai yra kur jie beatsidurtų, visur atsitinka koks nors gyvenimo audrai reikšmingas įvykis, visi aplinkiniai, net sunkvežimio vairuojas, pernelyg intelektulūs, nors kituose H. Murakami darbuose viskas atrodo kur kas realiau. Na o didžiulis kūrinio pliusas, tai pastovios filosifinės-gyvenimiškos mintys, graikų legendų perpasakojimas šiuolaikiniu stiliumi. Štai keletas:
"Tobulybę galima pasiekti tik per neribotus trūkumus", "Išoriniai dalykai - tavo vidaus projekcija, o tai, kad viduje,- atsispidi išorėje."
Sakoma jog "Kafka pakrantėje" - tai savotišką Edipo mito variaciją. Na pabaigai galiu paminėti, jog knyga laimėjo du itin svarbius apdovanojimus - 2006 metų Pasaulio fantastikos premija bei Franzo Kafkos premiją. Skiriu 8/10.

Haulo burtai. Skrajojanti pilis

Pamatęs jau aprašytą "Spirited away" tikėjausi, kad dar viena puiki rytietiška Hajao Mijazakio pasaka "Haulo burtai. Skrajojanti pilis" nenuvils. Taip ir atsitiko, žiūrėjau pasimėgaudamas, bet visgi ši istorija turėjo ir savų trukumų.
Miesto mergina Sofija įsimyli patrauklų vietinį burtininką Haulą. Pavydi ragana, besikėsinanti į Haulo širdį (tiesiogine prasme) užburia niekuo dėta mergina, tad pastaroji pavirsta devynesdešimt mete sunute. Blogiausia, kad burtai neleidžia Sofijai prasistarti jog ji buvo užkerėta. Tad mergina įsidarbina valytoja burtininko Haulo skraidančioje pilyje. Dėja vyksta karas ir pats burtininkas retai teapsilanko savo namuose, jis užkerėtas nesavo noru aukojasi šalies labui. Taigi viena kartą nusprendžiama, kad pilies tvarkytoja Sofija privalo nueiti pas šalies valdove Madam Suliman ir atprašyti savo šeimininką Haulą nuo karo prievolės. Taip begalinės meilės ir pasiaukojimo dėka Sofijos juodieji kerai pradeda sklaidytis ir retkarčiais ji vėl virsta jauna mergina. Taigi meilės dėka viskas keičiasi, taip atbunda tikrosios Sofijos ir Haulo esybės, bei į gerąją pusę keičiasi visas šalies likimas.

Nors skaitant istorijos plotmę atrodo, kad siužetas yra gana nesudėtingas, visgi žiūrint pati anime taip toli gražu nėra. Veiksmas vyksta taip greitai, kad sunku susigaudyti, kas kur ir kaip. Kitaip tariant, jei po filmo būčiau neperskaitęs angliško siužeto vertimo, likčiau nepadėjęs filme keliolikos taškų. Jei visgi sudėtingos istorijos jums, ne vienos iš mėgstamiausių, galima pasimėgauti puikios piešybos vaizdais. Labai puikiai nupieštas filmas, o ypatingai detalei išraižyta didžiulė Haulo pilis. Muzika ne ypatinga, nors visgi tikėjausi, kad bus kitaip (juk "Spirited away" garso takelis buvo tiesiog neįtikėtinas), įgarsinimas taipogi. Galutinis vertinimas - vien už sudėtinga scenarijų - 8/10.

Vienos mergaitės istorija

Nors Hajao Mijazakio (Hayao Miyazaki) šedevrą "Spirited away" (net nežinau kaip čia lietuviškai išvertus, gal "Išdvasinta") per kanalą TV 1000 jau rodė bene tūkstatį kartų, bet nuo pradžios iki galo aš jį pamačiau tik dabar. Na ir ka galiu pasakyti - stebuklas...
Su tėvais į naujus namu keliaujanti mergaitė Čihiro atsiduria prie keisto tunelio. Smalsūs tėveliai pereidami tulelį sugalvoja apžiūrėti nepažįstamą apylinkę, nors Čihiro aiškiai nerodo noro kažkur keliauti. Netikėtai šeima aptinka keptos antienos, ryžių ir žuvies kupiną kavinės stalą. Neradę kavinės savininko ir nenugalėdami savo godumo Čihiro globotiniai prisirija iki soties, neva skaniausių pasaulio patiekalų. Staiga užklumpa naktis ir nepažįstamas miestas atgyja , ko pasekoje gatvės prisipildo neaiškių šmėklų, o Čihiro tėvai virsta - na, kaip ėdė tuo ir pavirto - kiaulėmis. Bet Čihiro išsigelbėja sutiktas jaunas vyrukas vardu Hako. Jis tučtuojau liepia mergaitei susirasti moteriškę Jobabą ir prašyti jos darbo. Taip Čihiro pradeda savo kelionę, kurios tikslas išgelbėti savo kailį ir atversti sukiaulėjusios tėvus į savo pradinę formą.

Na dar kartą pasikartosiu - stebuklas. Istorija, kurioje susilieja draugystę, ištikimybė ir meilė, kiekvienai gyvybės formai, tikrai graži. Galima būtų pavadinti ją dzeniška (na dzenbudistiška). Piešimas, nors ir paprastas, visgi mielas akiai. Kertinis akmuo, tai filmo garso takelis - jis tiesiog kerintis ir puikiai tinka prie kiekvienos "Spritited away" scenos. Net ir rašydamas šį įrašą klausau puikios "The Sixth Station" eilutės. Galutinis vertinimas 11/10. Pažiūrėkite ir suprasite kodėl :).

Pasiklausykite tos gražios muzikos: The Sixth Station

Trilogija, kuria sudaro keturios knygos?

Samurajaus kodeksas teigia "Verkti gali tik vaikai, vyrai ir moterys privalo susilaikyti". Šios taisyklės laikėsi ir pagrindinai Lian Hearn sukurtų Otorių sakmių veikėjai, samurajus Takeo Otori ir jo kovingoji žmona Kaede Širakava.
Trečioji ir "neva" paskutinioji trilogijos dalis (nors vėliau iš kažkur išdygo ir ketvirta dalis - kažkokia mistika, arba prekybinis triukas), pavadinimu "Mėnulio spindesys", pasakoja Takeo pasiryžima valdyti Tris Šalis ir įvesti taiką tarp Otori, Arai bei Genties klanų. Turėdamas kelių šimtų žmonių kariauną ir stiprų kitų klanų nepripažintos žmonos Kaede palaikymą, Takeo pasiryžtą pulti prieš savo nepavaldų, Otori, klaną bei dabartinio Japonijos galiūno Arai valdžią. Tokia didelį pasitikėjimą savimi jaunasis samurajus įgija ir išgirdęs šventosios pranašystę "Tavo kraštas sieks nuo jūros lig jūros, tačiau taika bus pasiekta tik praliejus kraują. Taikos kaina – penki mūšiai, keturis laimėsi, vieną pralaimėsi... Tu mirsi nuo savo sūnaus rankos". Pildantis pranašystei, Takeo ja tvirtai ėmė tikėti tik ketvirtojo, pralaimėto karo pabaigoje. Vadinasi šventoji nemelavo ir valdovui Otori trūksta vienintelės pergalės iki visiškos vienvaldystės.

Samurajiškas etiketas, jaudinantys karo vaizdai ir tikrai stulbinančios pirmosios dvi sakmių dalys, visgi nepateisino ir šios pasisekimo. Ko trūksta? Galbūt lengva susipanioti tarp begalės knygų veikėju, o galbūt išsisėmusi L. Hearn nesugebėjo išspausti iš aprašomų nuotykių autentiškumo, bei originalumo. Kitaip tariant, labai jau monotoniškas gavosi blynas. Tiesa pasakius, vis laukdavau, kada viskas baigsis. Nors samurajus ir Japoniją dievinu iki pat pirštų galiukų, "Mėnulio spindesys" nepaliko neišdildomo įspūdžio. Tikiuosi ketvirta knyga "Garnio klyksmas" bus įdomesnė. 5/10

P.S. "Otorių sakmės" tai savotiška "Žiedų valdovo" japoniška versija :).