Naujas Blogas!

Sveiki,
Šiandien perkėliau visą banjaku.blogspot.com turinį į:

sicklogic.gamedev.lt

T.y. į savo asmenine sveitainę. Perkėliau, nes WordPress'e galiu labiau "žaisti" stiliumi, ši sistema turi daugiau galimybių, galima nesunkiai pasireklamuoti. Taigi banjaku.blogspot.com įrašų nebebus, visi eikite į naująją svetainę!

P.S. Tikiuosi artimiausiu laiku nusipirksiu normalų domen'ą :).

Graži idėja, kuri virsta realybe

Atviras kodas arba "Open Source" - tai idėja, judėjimas, paremtas principus - jei aš atsinešiau saldainį, kodėl negalėčiau juo pasidalinti. Tai gėris, draugiškumas, pasireiškentis visa savo esybe. Nors mokykloje esame mokomi, jog dalintis yra nuostabu, tik dalybomis, ištiesta pagalbos ranka galime užsitikrinti ilgalaikius socialinius ryšius, susirasti draugų, visgi realus pasaulis sudėtas visiškai kita tendencija. Kapitalizmas, sklindantis iš vakarų užgožia draugiškumą, norą padėti ir atvirkščiai, skatina melą, korupciją, vagimą ir pagaliau pagrindinę kapitalistinės santvarkos juodąją skylę IT technologijose - piratavimą.
Bet ačiū Dievui jog kapitalizmas bent jau suteikia žmogui laisvę, turi galimybę rinktis. Taip pasielgė ir programuotojas, filosofas Ričardas Stalmanas (Richard Stallman) 1980 m. sukurdamas laisvos programinės įrangos manifestą, šiandieninių "opensourcer'ių" įkvėpimo šaltinį. 1991 m. Helsinkio universiteto auklėtinis, Linus Torvaldsas (Linus Torvalds), nepatenkintas tuometine namų operacine sistema MS-DOS, sukūrė savo ir pavadino ją "Linux" (kaip žodžiū Linus ir Unix derinį). Atidavęs Linux'ą pasauliui nemokamai, L. Torvaldsas neliko nepastebėtas. Ričardas Stalmanas ir jo bendraminčių būris susižavėjo nauja operacine sistema ir nusprendė, jog tai buvo būtent tai, ko jiems tuo metu labiausiai reikėjo - laisvos operacinės sistemos branduolys. Taip Linux tapo atviros programinės įrangos proseneliu, seneliu, tėvu, motina, broliu ir ateitimi.
Nors AK (atviras kodas) paplitęs visame pasaulyje, labiausiai JAV, visgi tokia programine įranga labiausiai susižavėta trečio pasaulio šalyse: Indijoje, Namibijoje, kai kuriose Brazilijos (nors ji nėra trečio pasaulio šalis) teritorijose ir ypač Kinijoje. Atvira programinė įranga net gali pasigirti tokiais kūriniais, kaip visiems gerai pažįstama naršykle "Mozilla Firefox", serverių konfigūravimo sistema "Apache", programavimo kalbomis PHP, Python, C, duombazių sistema MySQL ir nemažai kitų. Tai lyg socializmo apraiška, kapitalistinėje santvarkoje. Tik aklai patikėti šiuo teiginiu jokių būdų negalima, komunizme už tai, kad nesidalini esi siunčiamas į gulagą, lagerį, uždaromas į kaleimą. Atviras kodas to nereikalauja, bet priima dalijimasi, kaip nuoširdumo, padėkos ženklą.

Visa tai graži idėja, kuri trumpais žingsniais virsta realybe. Jei susidomėjote, jūs privalote pamatyti filmus, kuriais remiantis parašiau šitą straipsnį - "The Code (Linux)", "Revolution OS", "The Codebreakers". Ir žinoma "Atviras kodas Lietuvai"...

P.S. 1. Aš neesu prieš kapitalizmą, apskritai esu gan apolitiškas, tik kiekvienoje politinėje sistemoje yra trūkumų, kurios bando taisyti filosofai, rašytojai, politikai, dabar net ir programuotojai. Ir už tai juos vertėtų gerbti.
2. Šiuo metu tikrai neskatinu mesti "Windows'ų" ir pereiti prie "Linux". Aš pats to nedarau, nes tai būtų gana kvailą, kuomet privalai derintis prie pramonės diktuojamų sąlygų. Atviras kodas, nors ir turėdamas tikrai originalių ir puikių kūrinių, visgi nėra toks pažengęs kaip komercinė programinė įranga, kuria naudojasi 98 procentai rinkos... Taigi galbūt kada nors ateity, kai galėsiu...

Galva skauda... Tai išgerk saridono!

...Arba nereikėjo skaityt "Kaligulos"... Albero Kamiu "Kaligulos"... Na dramos apie vieną žiauriausių Romos imperatorių. Dramos... na tokios filosofinės... ant kurios turėtų būti parašyta: "Skaitydami šį kūrinį, tik jūs, jūs pats atsakote už savo suvokimo ribų praplėtima, už atitrūkimą nuo gyvenimiškos realybės bei mentalinę ir fizinę sveikatą"...
37 metais Roma išrinko, ypatingai jauną, tautos nuomonę drąsu, novatorišką valdovą - Kaligulą. Imperijos gyventojai iš naujojo valdovo tikėjosi, kad jis bus tas, kuris po tamsaus ir žiauraus Tiberijaus valdymo, ižiebs tautai ungnį širdyse, kuri vadinasi viltimi gyventi taikiai, apsirūpinusiai ir dorai. Visgi netikėtai miršta tvirčiausia Kaligulos meilė Druzilą. Pajautęs apmaudą valdovas, kažkur dingsta... vos kelias dienas, po kūrių grįžęs tvirtai ir rišliai sustaugia "Gyvenimas beprasmis. Aš noriu mėnulio, noriu tai kas neįmanoma". Bet nekreipdami dėmesio į Kaligulos, ištikimųjų nuomonę, post-trauminį susijaudinimą, patricijai - privilegijuotas gyventojų sluoksnis, pareiškia "Valdove, svarbiausia valstybės iždas. Dabar svarbiausia pasirūpinti juo.". Šie žodžiai, taip paveikią jaunąjį valdovą, kad jis visiškai nusivylęs, pradeda, tiesiogine ta žodžio prasme, "išsikalinėti" prieš visą Romą. "Iždas sakot. Vadinas jums svarbiausia iždas, tuomet velniop žmones, lai visi jie padvėsia, ankščiau ar vėliau, tuomet ir sutvarkysime iždo problemą" - visiškai ramiai ir nuovokiai ištaria Kaligula. Kaligula pradeda spektaklį, kurio tikslas užmušti, užmušti, ištvirkinti, pasiglemžti, pažeminti... pasistengti suvokti. Suvokti ką? Kad žmogus pats renkasi savo gyvenimą, kad asmenybė pati kuria ateitį, praeitį ir dabartį, dievų nėra yra tik žmogaus valia, pasiryžimas, mąstymas ir darbas. Jei viskas priklausytų nuo kito valios, neaiškų, kas atsitiktų žmogui, jo gyvenimo keliui. Ir visgi Romos dauguma gyvena absurdo (dievų) keliu. Pastaruoju atveju Kaligulą, kaip "tautos vadas", pasirinko papraščiausią kelią - žudyti, iki kol visi supras, jog patys turi teisę, t.y. turi laisvę pasirinkti, kitą kelią.

Paveiksl. "Žudikas vaiko veidu"

Ir tik po ketverių metų žmonės pradeda mąstyti - viena iš labiausiai Kaligulą žavinčių moterų, Herėja, prisiimdama atsakomybę už tautos veiksmus pareiškia "Tu visiems kliudai. Natūralu yra norėti, kad tavęs nebūtų". Paskutiniai puslapiai rašo sąmokslo eigą...
Kas vis dėlto kaltas? Žmogžudys ar marionetė, priklausomybė ar laisvė, likimas ar pasirinkimas? Absurdistas A. Kamiu tragedijoje uždavė begalę klausimų, pridėjo nemažai argumetuotų atsakymų, perteikė ištisas jūras filosofijos paprastam žmogui. Kamiu neitiki nei žmogaus, nei Dievo protu. Ir visgi kūrinį skaityti buvo taip neįtikėtinai sunku, kad man pradėjo skaudėti galvą, mintis kliuvo už minties, aš pamiršau maistą ir ramų miegą, susipainiojau asmenybėj. 7/10 - kad jį kur tą "Kaligulą"...

P.S. Autorius neatsako už istorinį, analizės, logikos, nepagrįstų teiginių teisingumą. Visą atsakomybe prisiemat jūs, kurie skaitėt, galit autorių siųst po perkūnais, keiktis, bet autorius vistiek žino, kad tai yra jo laisvė rinkis šnekėti tai, ką jis suprato.

Ar aš tave suprantu? O tu mane?

Ar žinot tą kertinį akmenį, už kurį rašytojai gauna Nobelio literatūros premiją? Nagi jūs tikrai žinot? Na o jei visgi nežinotumėt, tai - paprastumas, per kurį kūrėjas sugeba perduoti genelias mintis. Būtent už paprastumą įvairiapusis XX a. prancūzų filosofas Alberas Kamiu ir buvo apdovanotas. "Svetimas" - tai vienas stipriausių rašytojo romanų, kurio neanalizavus galima mėgautis puikia absurdiškumo prizme.
Visą nugyventą laikotarpį Merso buvo pareigingas bei ištikimas savo darbui, objektyvus sergančios mamos atžvilgiu ir vadovavosi velniškai savotikška gyvenimo filosofija - teorine logika, kuri nesigilina į "aplinkėlius". Toks gyvenimo stilius, net sunkiausiais gyvenimo atvejais, leisdavo Merso objektyviai ir santūriai įvertinti esamą situaciją. Net mirus prieglaudoje gyvenančiai motinai, vyras ne kiek nesikrimto, nesijaudino ir nieko nekaltino - papraščiausiai taip turėjo būti. Net į mylimosios Mari amžiną klausimą: "Ar tu mane myli?", bejausmis keistuolis atsakydavo šaltai ir logiškai: "Tai neturi jokios reikšmės, bet manau, kad ne.". Visgi lemtingą saulėtą ir karštą savaitgalį Merso logika susikirto su pasaulietišku mąstymu. Tiesiogiai žvelgiant į mirčiai į akis, kuomet negailestingas arabas peiliu mosikavo Merso prieš snapą, vyriškas ne kiek nesuglumo ir padarė tikrai matematišką išvadą - "Jei ne aš, tai jisai". Penkios kulkos iš revolverio - arabo gyvastis jau kažkur kitoje dimensijoje. Visgi pareigos nežinojimas (veikiau "nesuvokimas") neatleidžia nuo atsakomybės ir Merso pradeda ilgą ir nuobodų teismų procesų maratoną. Negailestingi prokurorai ir teisėjai, kaltina vyrą, jog nusikaltimas kone prilygsta tėvžudytei - iš pradžių jis abejingai, be jokios pagarbos paleidžia mamą į dausas, o vėliau, anot absurdo logikos (gyvenimiškos logikos, teisingumo), kažkuo nepatenkintas Mersas nudeda žmogų. Bet, velniai griebtų, prie ko čia motina? - savęs paklausia logikas, juk jis gynėsi jau po motinos mirties ir išvis, prie ko čia motina? Visgi teisėjai mato tik savo teisybę, abejingumas, bejausmiškumas ir amoralumas - nuolatinės nusikaltelių gyvenimo palydovės. Mersui, keturkampėje vienutėje, nebelieka nieko kito, tik kaip skaičiuoti dienas.... iki giljotinos...

Tik po visiško absurdo pagrindinis romano veikėjas pradeda suvokti, savo gyvenimo prasmę. Bendros kalbos neturėjimas nesunaikina savianalizės galimybių, priešingai absurdiška situacija leidžia žmogui pajusti tikrąjį gyvenimo skonį, asmenybė pradeda gyventi nuo nulio. Gaila, kad susipratimas atsiranda, rodos, jau po "žmogiško" gyvenimo laiko.
Priešingai nei F. Kafka, kuris sudėtingus dalykus ir aprašo neiliniu stiliumi, A. Kamiu "Svetimame" pasisekė elementaria kalba (net sakyčiau, pernelyg elementare - sakiniai trumpi ir aiškūs) išreikšti aukso gyslą. Štai kur tikras genialumas - 11/10.

P.S. Citata (sau):
"Jei eini lėtai gausi saulės smugį. O kai eini greitai, suprakaituoji ir bažnyčioje gali persišaldyti."

cout << "Sveikinu su programuotojų diena!" << endl;

Nors pats, toli gražu, atitrūkau nuo dvejetainio 0,1 gyvenimo stiliaus (aš negeriu alaus, nekalbu "h4x0r1ų" kalba, kompiuterį paprastai naudoju tik blogo papildymui, informacijos paieškai, bei muzikos klausimuisi), visgi sveikinu visus Programuotojus su 256 metų diena - profesine jūsų diena!

Keliu bokalą "Special" (citrinų ir vyšnių sultys) į jūsų sveikatą!

Še, kad diena dar linksmesnė būtų - anekdotai.

Meilė šiuolaikiškai. Ištakos

Po E. Hemingvėjaus "Atsisveikinimo su ginklais", iš vokiečių Ericho Marios Remarko, taip pat prarastosios kartos autoriaus, "Trijų draugų" nesitikėjau nieko kito, tik kaip Pirmojo Pasaulinio karo vaizdų su aštriu tragedijos kartėliu. Bet, žinot, tokios tragedijos, kaip ją sukurpė autorius, aš, toli gražu, nesitikėjau...
Pirmojo Pasalinio karo užgrūdintiems, ar verčiau pasakius sužlugdytiems ir sunaikintiems, trims draugams, Robiui, Lencui ir Otui, nebelieka nieko kito, tik kaip bandyti integruotis į tarpukario (WW1 pokario) kartos betikslę kasdienybę. Tryse jie įkuria automobilių dirbtuves, kur remontuodami ir parduodami plieno žirgus, bando šiek tiek prasimanyti pragyvenimui bei eilinėms "transo" būsenoms pasiekti (a.k.a išgertuvėms). O kas belieka? Vokietijos ekonominis epicentras - bedarbystė, šalyje klesti skurdas, ligos, revoliucinės politikų ir politikėlių idėjos, kaip kitaip viską pasimiršti? Ir visgi vieną, lenktyninkui Otui Kėsteriui, profesinės savęs išbandymo, paprastoje gatvėje, dieną trys draugužiai susipažįsta su idiotiškai perfekcionistišku verslininku Bindingu ir jo palydove Patricija Holman (toliau Pat). Robis, viengungis, kuriam vos katik sukako trisdešimt, paragintas ištikimų savo karinės kuopos pagalbininkų ir visgi šiek tiek padelsęs, įsimylį Patriciją, bronzinės odos, laibaus kaklo ir nuostabiai gražaus veido savininkę. Amžinai buvęs filosofiškas realistas, įsimylėjas Robertas tampa naviu, "vermišelių kabintoju", tikru panelės Pat Adomu. Na, žinoma, kaip ir tikroje meilėje, tarp Robio ir panelės netrūkstą vaikiškumo, pavydo bei ciniškos aistros scenų. Trys draugai, P.Holman dėka, tampa trim su puse, nes pilnu dvejetu įsimylėjusios poros tikrai nepavadinčiau, jie mato save kaip visumą ir nesupranta, kaip anščiau galėjo vienas be kito gyventi. Bet anaiptol viskas sekasi netaip, kaip norėtusi. Labai nesmagiomis aplinkybėmis, Robertas Lomkampas sužino jog jo sužadėtine sunkiai serga, liga, kurią nuolatos pasitinka mirtini kraujoplūdžio tarpsniai. Bet naivus filosofas nepasiduoda, kaip tikras veteranas, Robis nusprendžia eiti iki galo...

O kaipgi kitaip gali pavaizduoti karo beprasmybę knygoje, kaip tik nesukūrus metaforišką žuvusiųjų tragedijos esybę? Nors kūrinyje esti begalo desperatiškų ir pesimistiškų idėju, kaip: "Darbas - niūri manija. Jis visada dirbamas su iliuzija, kad ilgainiui visą pasikeis. Niekad niekas nepasikeis." - visgi knygoje apstu intektuolaus humoro, nutruktgalviškų nuotykių bei saldaus pergalės džiaugsmo. Viskas netaip blogai, kai į pasaulį žiūri kitu kampu... Ir visgi, man nelabai patiko naivi, akivaidžiai jaunimui skirta, istorijos kryptis. Nors veikėjai jau įkopę į ketvirtą dešimtį, jų veiksmai nelabai teatsilieka nuo pauglystės - gražu, bet velniškai neįtikėtina, 8/10.

P.S. Nors iki šiol maniau jog, tokie filmai, kaip "Ima ai ni yukimasu" (Takuji Ichikawa) ir "Tada, kimi wo aishiteru" (žinoma jums tai nieko nesako, bet bent jau tikrai būsit girdėję amerikietišką "Neskubėk mylėti" (A walk to remember)) yra genialios autorių idėjos, bet pasirodo dar XX. amžiuje visą šitą tragizmą šiuolaikiškai jau pats E. M. Remarkas sukūrė. Tikrai originalu ir dar karta patvirtiną mintį: "Jei manai, kad sugalvojai pirmas, žinok, kad kažkam tai šovė į galvą jau prieš tave".

Baisiai trumpas, bet siaubingai painus!

Pagaliau... Pagaliau susidūriau su vienu pastaruoju metu mįslingiausiu ir labiausiai mane intriguojančiu rašytoju, filosofu, egzistencialistu Francu Kafka. Pirmąją užuomena apie šį "fantastą-realistą" gavau bene dar prieš kelerius metus, tūnodamas įdomiose ir prasmingose etikos pamokose. Vėliau filosofiniai skaitiniai su F. Kafkos mintimis ir galiausiai H. Murakami, su savo "Kafka pakrantėje", kurios pavadinimo nesupratau, iki kol neperskaičiau XX. amžiaus austrų genijaus (taip taip Kafkos :]) "Metamorfozę".
Vabalas. Vabalas su žmogiška siela. Tai pagrindinis novelės veikėjas, vabalas, vardu Gregoras Zamza. Bet anaiptol jis nebuvo parazitas amžinai. Ne ne, prieš tapdamas "mėšliumi" jis buvo stropus ir pareigingas komivojažierius (a la prekiautojas-tarpininkas tarp didmeninkų ir mažmeninkų), kuris išlaikė šeimą, mylėjo savo motina bei seserį ir besąlygiškai klausė tėvo nurodymų. Bet vieną dieną, matyt velniškai nepalankią akimirką, Gregoras pavirto... "mėšlavabaliu". Negana to, šeima pamačiusi savo vienintelį duonos nešėja naujajame amplua, tiesiog pakraupo: motina kone išprotėjo, tėvas užsirūstino (na žinoma, na ir kas, kad sūnus dabar "luošas", bet juk reikėjo ir apie šeimą pagalvoti) ir vienintelė sesuo stengėsi išlikti racionali, nuspręsdama, kad reikia priimti brolį tokį, koks jis yra. Ir visgi Gregoras neliko nepatenkitas, taip jis pasikeitė ir tikrai sumenko, bet dabar jis netapo visuomeniškos rutinos, kurioje nebėra vietos nuoširdumui ir laimei, ir pareigos dalimi - dabar jis originalas, su savo pasauliu, kuriame nėra vietos štampams, nebeliko prievartos. Vabalas, metafora - tai izoliacija, užsidarymas į savo susikurtą pasaulį.

Kūrinio eigoje, nuo naujųjų metų (kaip naujo gyvenimo pradžios), visas Gregoro Zamzos socialinis atsiskyrimas vyksta tris mėnesius. Kiekvienas mėnesis - nauja santykių su šeima, likimo metamorfozė. Taip diena iš dienos "savidestrukcija" keičia asmenybės ir aplinkinių subjektų gyvenimą. Dabar supratau kodėl H. Murakamis savo "Kafka pakrantėje" pavadino būtent taip, o gi dėl kūrinyje kalbančių kačių, originalių mąstymo formų. O kaip dėl "Metamorfozės" - na.... gilus, įdomus ir neeilinis darbas, kurį visgi (matyt dėl abstraktaus rašymo stiliaus) buvo sunkoka skaityti - 9/10.

P.S. Keletas citatų:
"Bet tuo pat metu nepamiršo, kad ramūs ir apgalvoti veiksmai visada geriau už nevilties protrūkius".
"Nejau iš tiesų jam patiks, jei šiltas, baldais jaukiai apstatytas kambarys virs ola, kur galės visur netrukdomas ropinėti ir per tai greičiau visai pamirš savo žmogišką prigimtį?".

Fluxus - arba tai, kas man visai neaišku...

Su draugu pastebėję jog M. Žilinsko galerijoje vyksta "kažkokia neaiški" paroda iš Japonijos, intriguojančiu pavadinimu "Lietus sutinka saule" (suprask, Lietuva sutinka Japoniją), nusprendėme, kad negalime praleisti tokio puikaus šanso "pasikultūrinti". Na ir ką? Likus vos kelioms dienoms iki parodos pabaigos spėjome apsilankyti.
Šių metų liepos 14 d. atsidariusi "Rain meets the sun" fluxus paroda - tai vienas plačiausių šios vasaros Kauno renginių, kuriame savu darbus pristato 26 Japonijos ir Lietuvos menininkai bei kuratoriai. Darbu koloritas, gausa bei kitoniškumas sukuria ryškios vaivoryšktės aliuziją (na kas gi atsitinka, kai lietus sutinka saulę?). Vienoje stendo pusėje galima pamatyti homofobiškų (ir atvirkščiai) veikėjų abstrakčius paveikslus, kitoje neaiškią rankų gestų žinutę, kas pasak autorės yra vienintelis būdas bendrauti nesąmoningai (?), intuityviai. Taip pat, kaip gi fluxus paroda gali apsieti be televizorių, kurių prasmė parodyti pasaulio releatyvumą. O kad apratūra nesušlaptu (juk lyja :D), kiekvienam kampe galima pamatyti po gulinti skėtį. Užėjus į antrą salę akys iškart nukrypstą į buvusių parodos dalyvių paliktus atminimus - mažas baltas lėlytes-vaiduoklius. O pabaigai žinoma tikri fluxsiški piešiniai - Kadotos Mitsumasos "Sielos atvaizdai" (paskutinė nuotrauka) , kurių nei aš nei kolega nė velnio nesuprantom. Ir visgi vienas iš labiausiai man patikusių darbų, tai Sugimoto Naotakos paslaptingos ir užburiančios miškų nuotraukos. O ir komentarai parašyti po kiekvienu kadru leidžia aiškiau suvokti darbo prasmę, kas suteikė miškų motyvams dar daugiau intrigos.

Ar paroda man patiko? Ir taip ir ne. Pirma, gavau puikią progą artimiau susipažinti su Tekančios Saulės šalimi, per šiuolaikinį meną. Antrą, dauguma darbų iš tiesų pasirodė įdomūs ir pakankamai aiškūs (kas man, nelabai meno žmogui buvo tikra palaima), ko dėka praplėčiau savo suvokimą apie šiuolaikinį pasaulį (taip taip pasaulis tai netik fizikos dėsniai, ką neretai pamirštu). Visgi, paroda pasirodė kiek kukli (na, bet ko norėt, visas JPN-LTU meno vaivoryštes galima ant pirštų suskaičiuot), beto - tai fluxus, viena iš labiausiai mane erzinančių meno formų. Na bet, jeigu dar turite galimybę patarčiau apsilankyti ("Rain meets the sun" vyksta iki rugpjūčio 30), tikrai nieko neprarasit, beto juk meną daugelis suvokia skirtingai...

Katės, katės, katės... išprotėsiu!

Kitaip nei vakaruose, kuriuose garbinamas šuniškas pradas ("Komisaras Reksas", "Tekila ir Bonetis"), rytiečiai "pasinešę" ant kačių. Bent jau tokį įspūdį galima susidaryti perskaičius ne vieną japonų autoriaus knygą, kaip H. Murakamio "Kafka pakrantėje", kurioje katėms suteikiamas anaiptol ne antraplanis vaidmuo. Štai čia susiduriam ir su dar viena novele, kritiku pavadinta "vienu puikiausiu litertūros kūrinių, parašytų apie kates", Juničiro Tanizakio "Katė, vyras ir dvi moteris".
Veikiausiai tingiausias ir mamičiukiškiausias literatūros istorijoje, pagrindis novelės herojus Šiodzas - vyras, kurio nepavydėtų nei viena moteris. Anaiptol, jis storas, tingus, nors ir įkopęs į ketvirtą dešimtį vis dar "neišaugęs" ir vietoj to, kad mamos iniciatyvą palikęs buvusią žmoną Šinako, daugiau dėmesio skirtu naujajai, vardu Fukuko, jis labiausiai myli savo gundančią, elegantišką ir valdingą katę Lili. Bet buvusioji išmesta iš namų tuščiomis rankomis, kerštaudama ir suvokdama katės reikšmę Šiodzo gyvenime, nusprendžią atsiimti bent jau, atrodytų niekuo dėtą, gyvunėlį. Su Šinako sąlyga, neištvėrusi pavydo gyvuliui, sutinka ir Fukuko, kuri reikalauja vyro atiduoti, tą prakeiktą "kompaktiškos ir nedidelės galvytės" savininkę, buvusiai tinginio žmonai, kitaip ji pasiruošusi išeiti iš namų. Bet kaip, juk Lili vienintelė Šiodzo gyvenimo meilė, kuri nei karto jam nepasipriešimo, nenurodinėjo ir nerodė nepasitenkinimo. Taip katė tampa emocionių konfrontacijų jungtimi tarp vyro ir dviejų jo moterų. Ir tai pirmas ir paskutinis kartas, kada Šiodzas nusprendžia pasipriešinti jį valdančiom asmenybėm. Ir visgi ką jis pasirinks mylimiausiąją Lili, keršto ištroškusią Šinako ar konfliktus kurstančią Fukuko. Tai drąsiai galima pavadinti meilės keturkampiu.

Ir vėlgi - man tai pirmas kartas, kuomet sutinku, tokią painią ir daugiakampią meilės istoriją. Gyveni ir mokaisi. Bet anaiptol, tai tikriausiai vienintelė įdomi kūrinio dalis, nes kūrinio židinys - katės Lili gyvenimo ir pasirinkimų aprašymai, kurie ištiesų yra velniškai užtempti ir nuobodūs. Galbūt tai ir yra įspūdingiausias kūrinys parašytas paie kates, bet nieko daugiau. Tikriausiai reikia būti didžiuliu kačių mylėtoju, kad pamiltum ir šią J. Tanizaki novelę, tad drasiai teigdamas jog toks neesu skiriu "Katei vyrui ir dviem moterim" 6/10. Gaila, kad kol kas geriausi rašytojo kūriniai taip ir liko neišversti į lietuvių kalbą...

Japoniška erotika

Japonai turi tris didžiausius tabu: nedirbti visu pajėgumu, imperiją leisti valdyti moteriškajai linijai ir viešai rodyti ir kalbėti apie meilę. Nors ir žinojau, kad su erotizmo literatūra kažkada susidurti teks, bet tikrai nesitikėjau, kad pirmas toks kūrinys mano gyvenime bus parašytas santūriausios pasaulio tautybės rašytojo Juničiro Tanizaki (Junichiro Tanizaki). Knygos pavadinimas paprastas, bet labai mįslingas - "Raktas".
Kendžis - šeštą dešimtį einantis profesorius, nusivylęs savo žmona ir seksualiniu gyvenimu, nusprendžia į savo jau kelioliką metų rašomą dienoraštį įpūsti naujos ugnies - "Šiais metais ketinu nesivaržydamas rašyti apie tokius dalykus, apie kokius ankščiau čia neišdrįsdavau net užsiminti". Taip vyras savo knygoje pradeda aprašinėti jo ir žmonos seksualinio gyvenimo niuansus. Jis tikisi, kad jo santūri, "slapukė" žmona Kioko skaito jo dienoraštį ir taip jis neverbališkai perduoda jai savo slapčiausias užgaidas bei nepasitenkinimus. Netikėtai Kendžis pastebi, kad artimas šeimos draugas Kimura, traukią jo žmoną ir tai profesoriui sukelia nežmonišką pavyda, ko pasekoja vyras patiria dar didesnę aistrą. Taigi mėgaudamasis stimulu Kendžis apgalvotai stumia savo žmoną neištikimybės link, o jau vėliau ir rašo - "Pavyduliaudamas slapta jaučiu malonumą". Bet dienorašį rašo ir Kiokio, o vėliau pastebėjusi nešvarius vyro žaidimus, nusprendžia, kad taip papraščiausiai atlieka "sažiningos žmonos pareigą". Ir vieną dieną saikas peržengia savo ribas, Kendži sveikata palūžta, o demoniškos prigimties Kioko tampa nesažiningos loterijos kurstytoja.

Pagrindinis J. Tanizaki kūrinių leitmotyvas - vakarietiškos ir tradicinės japoniškos kultūros susidurimas, neaplenkia ir "Rakto". Čia tradicinės Kiotiškos santuokos taisyklės susiduria su vakarietišku aistros ir neištikimybės garbinimu. O pagrindinis "tarpkultūrinis" subjektas - Kendži žmona, Kioko Kenmoči. Ir visgi knygoje pastebėjau ne vien šią idėja. Viena pagrindinių kūrinio problemų yra saiko pojūčio neigimas. Skaitytojas nuo pat pradžių vedamas nuo pagrindinio veikėjo persilaužymo ir naujovių paieškos iki visiškos sielos degradacijos, taip parodomos ribų nejautimo pasekmės. Ir visgi kūrinys man nelabai patiko, skaityti buvo sunkoka, stilius gana monotoniškas ir pilkas. Tikiuosi kiti japonų klasiko J. Tanizaki darbai įtrauks labiau. O "Raktui" duodu, na kokius 6/10.

P.S. Knygos motyvais pastatyti net du erotiniai filmai, Kon Ičikavos (Kon Ichikava) japoniškas "Kagi", bei tikriausiai daug kam girdėtas italas (:D) Tinto Braso (Tinto Brass) su savo "The Key".

Pasaulio likimas - fizikų rankose?

Jie "nustato" pasaulio dėsnius, jie aiškinasi pasaulio metafiziką ir jų dėka... pasaulis sprogdinamas atominėmis bombomis. Beje apie juos ir knygas rašo. Tai fizikai - na taip, tie keisti pamišėliai kaip Enšteinas, Boras, Plankas. Viena iš tokių knygų, dviejų veiksmų tragikomediją, kurią parašė žymus šveicarų dramaturgas Frydrichas Diurenmatas, taip ir vadinasi "Fizikai".
Aukšto stoto psichiatrinėje ligoninėnėje, kurioje ligoniai skirstomi pagal profesiją, trys neva genialus fizikai, įvykdo trejų seselių žmogžudystes. Pirmasis - Herbertas Georgas Boitleris, kuris manosi esąs Niutonas, kuris gimė 1643 m. ir gyvena ligi šių dienų (XX a.). Antrasis - Ernstas Heinrichas Ernestis, Enšteinas (na ir ką čia beaiškinti, kas juo nenorėtu būti :]). Paskutinis ir iš pažiūros sveikiausias psichiatrinės pacientas Johanas Vilhelmas Mebijus, kuris ir laiko save Mebijumi, žymiu fiziku, kuriam kartas nuo karto pasirodo karalius Saliamonas, su nurodymais, kada, kur, kaip ir ką daryti. Nužudymo motyvai neaiškūs, pacientai teigia jog iš meilės, o kadangi "bepročiai" yra nepakaltinami, jų pasodinti į kaleimą negalima. Netikėtai Matildos fon Cand ligoninės fizikų-bepročių skyrių į rankas perima nebe seselės, o sanitarai, bokso čempionai, kurie neva mirties akimirką galėtų puikiausiai sutramdyti žmogžudžius. Beprotnamis virsta kaleimu su griežta tvarka ir grotomis ant langų. Bet Mebijus žino tiesą - jis nėra beprotis, jis žino, kad jo atradimo padariniai gali paliesti visus žmones. "Žudyti - tai kažkas siaubinga. Aš nužudžiau norėdamas išvengti dar siaubingesnių žmogžudysčių...".

Perskaitęs ilgoką knygos apžvalgą-recenziją, supratau jog nihilisto F. Diurenmato "Fizikai" iš tiesų įspūdingas ir gilus kūrinys, bet kai pamačiau knygos storį (90 psl.) pamaniau - "Ką? Kaip į tiek puslapiu galima sutalpinti opiausią nūdienos problemą?". Bet pasirodo įmanoma, juk "svarbu ne ūgis, o smūgis". Įspūdingą knygą apie mano draugelius (galima suprasti dvipramiškai :D) vertinčiau 10/10 - knyga pasakė viską, ko autorius norėjo.

P.S. Beje kas yra nihilistas:

Metu šalin
Dievų pamėgtą arfą,
Pernykštei žolei
Drausdamas giedot...
Ir kaip šuva
Skubu kiekvieną kampą
Pasižymėt, apkandžiot
Ir aplot...

Niujorko istorijos, Tokijo ritmu

O taip, jubiliejinis - 25, o įrašui pasirinkau tris, visiškai skirtingas istorijas, kurias sieja vienas milžiniškas ir nenuspėjamas Tokijo megapolis. Tai Joon-ho Bong bei Leos Carax bendras vaisius pavadinimu "Tokijas!" (Tokyo!).
Pirmoji istorija "Interjero dizainas" pasakoja neva visiškai nekūrybingos ir nieko gyvenime nesiekiančios merginos Akemi savęs paieškos istorija. Neambicingumu ją kaltina vaikinas, aktorius ir režisierius Akira (Ryo Kase). Akemi su vaikinu neturi kur gyventi ir bevaisių būsto paieškų, bei nuolatinių konfliktų su Akira dėka, mergina nusprendžia pabėgti ir įprasminti savo gyvenimą piešdama, lankstydama origami ir apsimesdama... kėde. Juk gyvenimo prasmė atsiranda tuomet, kai tu kažkaip įsiprasmini, ar ne?
Antroji istorija kiek šokiruojanti ir gili, pavadinimu "Merde" (pranc. Mėšlas). Tai pasakojimas apie Tokijo gyventojus gasdinantį, kanalizacijų gyventoją Merde (Denis Lavant). Vieną dieną jis vogia iš praeivių ciagaretes, gėles, laižo jiems pažastis. Kitą dieną jis jau granatomis sprogdina Šindžiuku (ar Ginza, o gal nei tą nei tą :]). Taigi policija nusprendžia jį suimti ir nubausti mirties bausme. Bet sugautas Merde teisinasi - Dievas visalaik mane sukuria ten, kur aš mažiausiai noriu...
3. Jis hikimoris, kas išvertus iš japonų kalbos reikštų atsiskyrelis, sociofobas. Jau dešimt metų, jis neišeina iš namų, dešimt metų jis skaičiuoja sunaudotus tualetinio popieriaus rulonus ir jau dešimt metų, kievieną šeštadienį jis užsisako picą į namus. Ir visus tuos dešimt metų jis nėkarto akimis nesukontaktovo su picu išvežiotoju, net nežvilgtelėjo jam į veidą. Ir vienintelis kartas - vienuoliktus metus - pakeičio jo, atsiskyrelio, gyvenimą.

Ar filmo istorijų skaičius bei mano išgalvotas įrašo pavadinimas jums nieko neprimena? O tūrėtų... Juk galima sakyti tai japoniška mano jau aprašytų "Niujorko istorijų" (New York Stories) versija. Taigi kaip ir amerikietiškas variantas, "Tokijas!" pasižymi intriguojančiomis detalėmis su potekste, pamąstymui. Nors drįsčiau teigti "Tokijas!" man patiko kur kas labiau, nei Dėdės Semo variantas. Ir skirtingai nei "Niujorko istorijose", čia daugmaž supratau visų pasakojimų esmę. O kur dar puiki aktorių vaidyba. Ir visgi duodu filmuo 9/10, nes papraščiausiai, manau, kad "Tokijas!" - tai ne tas filmas kuriam norėčiau duoti 10 :).

Otorių sakmės

Kaip ir žadėjau... Lian Hearn ir nuostabus fantasy stiliaus "Garnio klyksmas". Tai kertvirtoji (bet vis dar nepaskutinė) Otorių sakmių sagos dalis, skleidžianti samurajišką žavesį, stebuklingą mistiką, bei tikrą viduramžių Japonijos dvasią.
Otori Takeo - teisėtas ir, atrodytų, nenugalimas Trijų Šalių valdovas. Su žmona Kaede Širakava, Takeo sėkmingai valdo dalį Japonijos jau ištisus šešiolika metų. Ekonomika klesti, karais nė nekvepia, tad žmonės valdova dievina. Takeo su žmona jau susilaukė trejus palikuonis, mergaitę Šigeko ir dvynes Miki bei Maja. Ir Otori dėkoja Dievui, kad negimė berniukas, kuris anot pranašystės - vienintelis asmuo gebąs nužudyti Trijų Šalių valdovą. Bet Takeo žino, jog ištiesų vienas berniukas jau yra - didžiausių šeimos priešų, Kikutų, globotinis Hisao, valdovo Otori sūnus, kurio valdovas susilaukė per apgaulė. Hisao globėjas Akio pasiryžęs pasinaudoti pranašyste ir kartu su Mutų šeimos galva, Takeo sūnėnu, Dzenko nusprendžia nuversti Trijų Šalių auščiausiuosius Otori bei nužudyti klano širdį - patį valdovą. Ar pranašytė išsipildys, kas perims didelę dalį Japonijos į savo rankas, parodys tik laikas.

Perskaitęs trečiąją epo dalį "Mėnulio spindesys" ir labai ja nusivylęs, iš "Garnio klyksmo" praktiškai nieko nesitikėjau. Ir velniškai klydau. Ši dalis tiesiog nuostabi. Nors ir ilga (net 600 psl.), bet kiekvienas epizodas savaip įtraukia ir yra įdomus. Veikėjų daug, bet čia rašytoja ištaisė trečiosios dalies klaidą ir išsamiau paaiškino šalutinių veikėjų svarbą, įvykių sūkuryje. O tai labai pagelbėjo gilinantis į istoriją. Išsamūs ir spalvingi landšaft'ų aprašymai, neįtikėtina istorija, bušido dvasia - ko daugiau reikia, kad knyga įtrauktu ligi pat paskutinio puslapio. Taigi, galutinis įvertinimas - jūs nepatikėsite - 10. Must read everyone :).

P.S. "Velniškai panašus į oskaro laimėtoją "Sėlinantį tigrą, tūnantį drakoną" - The Times.

Takaši Šimidzu ir Pagieža 3

Po ilgokos pertraukos nieko neveikimo, aš ir vėl pasirodau - šį kartą su siaubo žanro guru Takašio Šimidzu (Takashi Shimizu) "Pagieža 3" (The Grudge 3).
Vaikinukas Džeikas Kimbelas (Matthew Knight) - vienintelis likęs gyvas, iš neaiškiomis aplinkybėmis žiauriai užmuštos šeimos narių Čikagoje. Jis tvirtina jog mato neaiškius demonus - maža perbalusį berniuką ir dar baisesnę ligotą moterį. Džeikas tvirtina jog demonai ruošiasi jį nužudyti. Bet jo gydytoja Ana Sulivan (Shawnee Smith) nusprendžia, kad berniuko psichika papraščiausiai sutriko išgyvenus baisias netektis. Dėja vieną vakarą ligoninėje Dž. Kimbelas randamas miręs, išnarintais kaulais ir paplūdęs krauju. Netikėtai vieno Čikagoje gyvenančio vadybininko Makso (Gil McKinney) globotinė Rauz (Jadie Hobson) tvirtina jog apartamentuose, kuriuose gyveno Džeikas, kartas nuo karto susitinka mažą azijietį berniuką, kuris jai pradeda rodytis lyg vaiduoklis. Maksas į tai nekreipia dėmesio ir mano, kad tai papraščiausiai mažos mergaitės vaizduotė. Į Čikaga iš Japonijos atvyksta jauna moteris, vardu Naoko (Emi Ikehata), kuri tvirtina žinanti, kas nužudė Džeiką Kimbelą ir sakosi jog Makso apartamentuose būtina atlikti egzorcizmą, kitaip vienas po kito pradės žūti vadybinko namo gyventojai. Bet Maksas visą tai palaiko dar vienais paistalais, kol netikėtai žiauriai nužudoma pirmoji kaimynė - dailininkė, Rauz auklė Grečen (Marina Sirtis)...

Taip veiksmas po veiksmo filmas įtraukia ir nepaleidžia iki paskutinės minutės. "Pagieža 3" nėra ilga, vos 90 minučių, tad tikrai neprailgsta. Veikėjai įdomus, istorija, kuri yra susijusi ir su praeitomis epo dalimis ("Pagieža" ir "Pagieža 2"), įdomi. Visgi nepatiko jog filmas, kuris dedasi būdamas labai baisiu, toks visiškai nėra. Siaubo elementai bandomi perteikti netikėtumo motyvu, neva žiūrova bandoma išgasdinti tuomet, kada jis mažiausiai tikisi. Aktorių vaidyba kaip ir filmo muzika palieka nelebai kokį įspūdį. Visgi drįsčiau nesutikti su pasauliniu filmo reitingu, kuris yra vargini 4.5/10 ir duodu filmui 7.

P.S Sakoma, jog "nužudytas asmuo, po savęs palieka Džiu-On", kas išvertus reiškią užkeikimą, galbūt taip norima pasakyti, kad kentės netik žudikas bet ir daugelis kitų nekaltų žmonių? Štai kur mintis pamąstymui...

Japoniškas Horror'as

Kas nežino "Skambučio"? Gal kas žino "Pagiežą"? O gal kas yra girdėjas ir apie "Tamsų vandenį"? Taigi Šinio Tsukamotos (Shinya Tsukamoto) "Košmarų detektyvas" (Nightmare detective) - tai dar vienas neblogas rytietiškas siaubo filmas su originalia mintim, gražiomis aktorėmis ir žybsniu šiurpą keliančių scenų.
Detektyvei Keiko Karishimai (J-Pop žvaigždė Hitomi) patikima ištirti netikėtai mirusios jaunos merginos žūties aplinkybes. Jaunoji panelė buvo rasta savo namų lovoje, su perpjauta koja bei perrėžtu kaklu. Įkalčiai nepalieka jokių abejonių jog tai nežmogžudystė, o greičiausiai savižudybe. Detektyvė Keiko kartu su partneriu, detektyvu Vakamija (Masanobu Ando), ištyrę mirusios merginos mobiliojo telefono skambučius, pastebi, jog paskutinis įrašas, telefono numeris skaičius nulis, o perklausius telefono pokalbį, tik girdimi žodžiai "padėkite" (ak tas Takašio Mikės "Praleistas skambutis"). Po kelių dienų miršta dar vienas žmogus ir tyrimo rezultatai parodo, jog ir šis asmuo prieš mirdamas skambino numeriui "nulis", tik šio vyro mirtį, t.y. savižudybę, stebėjo jo žmona, kuri teigė jog vyras žudėsi miegodamas, veikiausiai sapnuodamas košmarą. Detektyvė K. Karišima pagalbos nusprendžia kreiptis į vietinį ekstrasensą Kyoči (Ryuhei Matsuda), tvirtinantį, jog gali įsiskverbi į kitų žmonių sapnus. Bet mįslingos mirtys ir toliau tęsiasi. Ar pavyks detektyvei sustabdyti mirčių ratą ir išsiaiškinti, kas už viso to slypi?

Kaip jau minėjau filmas veilniškai panašus į Takašio Mikės siaubo šedevrą "Praleistas skambutis" (One Missed Call), bet visgi veiksmas "Košmarų detektyve" painesnis ir mažiau mįslingas. Aktorių vaidyba gana paprasta ir monotoniška, aktorių išraiškos filmo eigoje praktiškai nesikeičia. Didelis filmo minusas - tai velniškai užtempta filmo kulminacija, veikiausiai galima buvo suptrumpinti filmą bent 20 minučių paliekant jei negeresnį, bet bent jau tokį patį įspūdį žiūrovui. Visgi žmogaus-ekstrasenso idėja man labai patiko, taigi duodu 7/10.

Vienišas Vairuotojas

Kam žmogui reikalingas darbas? Ar tik tam, kad jis uždirbtų pinigus? Tikriausiai ne, nes "darbas tai kaip antras gyvenimas, tarp kurio vėliau nebejauti skirtumo". Taip pasakė Martinas Skocesė (Martin Scorsese), kino su Robertu Deniro (Robert De Nino) "Taksi vairuotojas" (Taxi Driver) režisierius.
Tai istorija apie vidutinio amžiaus vyrą, Travisą Biklą (Robert De Niro), Vietnamo karo veteraną, kuris grįžęs į gimtają Ameriką, stengiasi nugalėti savo nemiga. Taip jis įsidarbina naktinės pamainos taksi varuotoju. Ilgėliau padirbęs vairuotoju Travisas pastebi, kad būtent naktimis iš atokiausiu Amerikos kampelių lendą didžiausios šalies padugnės. Karto jo taksi yra apšaudomas, neretai į mašįną įlipa savo jausmų neslepiantys pašlemėkai. Nors Travisas neretai ir pasikalba su bendradarbiais, jis jaučiasi vienišas ir vieną kartą pamatęs prezidento Ch. Palantaino (Leonard Harris) rinkimės kampanijos aktyvistę Betsę (Cybill Shepherd), nusprendžę su ja susipažindi. Bet visgi praėjus kelioms pažinties dienoms, Betsė nusprendžia, jog Travisas visai ne jos skonio vaikinas. Ir vos jie išsiskiria, taksi vairuotojas pradeda kraustytis iš proto. Jis nusiperka šusnį nelegalių ginklų, juos patobulina, šaudo jai šaudykloje ir palaiko puikia savo fizinę formą. Taip jis pradeda matyti save kaip didvyri, kuris išplaus Ameriką nuo padugnių. Pirmojo jo auka būsimas prezidentas Ch. Palantainas. Bet visgi, dėka prezidentą saugojusios apsaugos, anarchistui Travisui nepavyksta jo nudėti. Taigi jis nusprendžia nušauti vietinį miestelio savadautoją ir išvaduoti jo vergystėje dirbančias merginas. Ir taip iškreipta Traviso fantaziją peržengia savo ribas.

Filmas pavadinčiau - tipiškas M. Skorcesės šedevras. Kaip ir mano jau aprašytoje Niujorko istorijoje "Gyvenimo pamokos", taip ir "Taksi varuotojas" nagrinėja psichologinį žmogaus paveikslą, kaip vienaip ar kitaip keičiasi žmogaus savęs suvokimas dirbant tam tikrą darbą gyvenant tam tikromis aplinkybėsmis. "Gyvenimo pamokos" nagrinėjo, kaip meninkas patiria įkvėpimą, keičiantis situacijoms, o "Taksi vairuotojas" - kas atsitiks su žmogumi jei jis jausis vieniškas ir pažeidžiamas. Filmas tikrai patiks "mindfucker'ių" mėgėjams, nes net drįsčiau teigti, jog filme dominuoja šiek tiek nuo normų nukrypęs mąstymo būdas. Puiki Robert De Niro vaidybą, puikus scenarijus, ir dar puikesnis garso takelis - ko daugiau reikia, kad duočiau 10/10.

P.S. Mindfuck - idėja ar bendrasis suvokimas, kuris sukrečia ir pakeičia jūsų buvusius įsitikinimus apie realybę. Tokie kino filmai, kaip pvz. "Beatiful Mind", "Missery", "Fight Club".

Infekuotas

Danny Boyle sukurtas filmas (taip taip, to pačio, kuris sukūrė "Lušnynų milionieriu" (Slumdog Millionaire) "28 dieno po..." (28 days later...) - tai kažkas tarpinio tarp "Absoliutaus blogio" ir "Aš esu legenda", o toks derinys tikrai nepalieka abejingu nei vieno.
21 amžiaus Anglija, po šalį netikėtai plinta neaiškus virusas. Pirma jis paliečia bedžiones, kurios apsaugos ministerijos yra uždaromos narvuose. Taip valdžia kovoja su neaiškaus viruso plitimo pavojumi. Deja grupelė aktivistų netiki infekavimo paistlais ir bando išvaduoti neva "vargšias bedžiones". Taip virusas pradeda plisti tarp žmonių... Po 28 dienų jaunuolis Džimas (Cillian Murphy) atsikelia visiškai nuogas ligoninės palatoje. Padoriai apsirengęs ir išėjas iš klinikos jis pastebi, jog miestely nebeliko nė gyvos dvasios. Bet netikėtai, kai Džimą užpuola gauja infekuotų zombių, vaikiną išgelbėja dar vieni sveiki asmenys, Selena (Naomie Harris) ir Markas (Noah Huntley). Tai grupelė išsigelbejusių suorganizuoja pabėgima iš "mirusio" miesto. Ir kartą per vis dar veikiantį radiją Džimas ir grupelė išsigelbėjusių išgirsta jog neva už kelių kilometrų nuo Mančesterio įsikūrė grupelė karininkų, kurie turi ginklų, amunicijos ir beiškodami dar likusių gyvų, bando ištrūkti iš Anglijos teritorijos. Džimas ir jo bendražygiai pradeda ilgą kelionę išsigelbėjimo link.

Nors filme gausu gyvųjų numirelių, bei šiurpą keliančių epizodų, tikrai nepavadinčiau jo tikru siaubo filmo. Labiau, kaip ir "Absoliutų blogį" (Resident Evil), priskirčiau šį Denio Boilo kūrinį veiksmo trileriu. Bet, kad ir koks būtų šio filmo žanras, jis pralenkė pats save. Realistiški veikėjų gyvybės, išgyvenimo, meilės pasirinkimai, bei realistiškas idėjos "kas būtų jeigu nieko neliktų" perteikimas, tikrai originalus. Beto dar ir nebloga vaidyba, bei puikus garso takelis verčia mane "28 dienoms po..." duoti 9/10 - neeilinis siaubo filmas.

Informatorius

Tikriausiai šį kino filmą kažkuomet rodė per TV3, nes parsisiuntęs Michaelio Mano (Michael Mann) "Informatorių" (The Insider) išgirdau puikų SDI įgarsinimą, nors pats filmas, toli gražu, paliko ne per puikiausią įspūdį.
CBS kanalo prodiuseriui Lovelui Bergmanui (Al Pacino), rengiant reportažą apie cigarečių sukeliamus gaisrus, į rankas patenka Philip Morris tabako kompanijos dokumentai su reportažui reikalinga medžiaga. Dėja perskaitęs kelis puslapius Lovelas supranta, kad jam reikia vertėjo, kuris galėtų iššifruoti techninę dokumentų medžiagą. Taip jis susitinka su buvusiu "Brown and Williams" tabako kompanijos mokslininku Džefriu Vigandu (Russel Crow). Pirmas jų pokalbis išties keistas - į prodiuserio Bergmano klausimą "Ar galėtumėtę už atlygį paaiškinti šiuos Philip Morris dokumentus", Vigandas nerišliai atasko, kad išversti galės, bet atskleisti daugiau tabako pramonės tyrimų, jam neva neleidžia su kompanija "Brown and Williams" pasirašyta konfidencialumo sutartis. Bet, vieną savaitęs vakarą, ramiai sėdėdamas namuose Džefris Vigandas pradeda gauti grasinančius laiškus iš buvusio darbovietės, neva su juo ir jo šeima bus susidorota. Dž. Vigandas nusprendžia atskleisti viena stambiausių istorijoje tabako kampanijos machinacija - "Brown and Williams" cigaretės yra papildomos neaiškia amoniako chemija, taip sukeldamos baisius susirgimus ir didesnį pripratimą. Taip prasideda nešvarios katino ir pelės gaudynės.

Kaip ir Rono Hovardo (Ron Howard) "Nuostabus protas" (A Beatiful Mind), taip ir "Informatorius" yra filmai pastatyti remiantis tikrais faktais. Taip pat abiejuose kūriniuose, veikiausiai dėl savo puikus sugebėjimo atlikti neurotiko, paranojiko vaidmenį, Ruselas Krau atlieką pagrindinius vaidmenis. Bet visgi "Nuostabus protas" man pasirodė kur kas įdomėsnis kino filmas, kadangi jis nebuvo veltui tempiamas ir kiekviename epizode R. Krau pasirodydavo vis kitame amplua. O "Informatorius" atvirščiai, pasirodė, šiek tiek užtestas ir filmui einant į pabaigą mane ėmė šiek tiek migdyti. Bet visgi nebloga istorija ir puikūs aktoriai, malonus garso takelis verčia mane duoti filmui bent jau 7/10.

Kažkas tokio...

Seniai reikėjo kažko tokio... Praeitą sekmadienį snobo naktyje rodytos "Niujorko istorijos" - tai ir yra... kažkas tokio... Neveltui jas kūrė trys geriausi amerikos režisieriai - Martinas Skorcesė (Martin Scorsese), Francis Fordas Kopola (Francis Ford Copola) ir, žinoma, Vudis Alenas (Woody Allen).
Pirmoji istorija "Gyvenimo pamokos" - tai M. Skorcesės pasakojimas apie kūrybingą, labai pavydų ir metaforišką menininką Lionel Dobe (Nick Nolte). Likus trims savaitėms iki Lionel'o darbų pristatymo, jis niekaip nesugeba sukurti pagrindinio piešinio. Skambantis Bobas Dilnas (kurio motyvai filme, labai priminė H. Murakamio "Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas"), bei sportas nesugeba įžiebti tapytojui aistros. Netikėtai jis susipyksta su savo asistente ir gyvenimo drauge, jauna mergina Paulete (Rosanna Arquette). Ji pradeda susitikinėti su kitais vyrais taip sukeldama nežmonišką pavydą menininkui, kas vėliau velniškai jį įkvepia sukurti savo kančios paveikslą, su degančiais tiltais ir tirštais debesimis. Taip jis išmoksta svarbią gyvenimo pamoką...
Antroji istorija, kurią, dėja, supratau menkiausiai, tai F. F. Kopola "Gyvenimas be Zojos". Tai pasakojimas apie jaunas mergaitę Zoją (Heather McComb) kuri stengiasi vėl suvienyti išsiskyrusius tėvą fleitistą ir motiną fotografę. Teigiama, kad kertinis istorijos akmuo - tai pasakiška istorija, kurioje puikius vaidmenis atlieka net benamiai žmonės. Gaila bet man to nepavyksta suprasti ligi šiol...

Trečia ir tikrai Aleniška istorija, tai Vudžio Aleno "Edipo nuolaužos". Šeštą dešimtį einantis neurotikas advokatas Šeldonas (Woody Allen), negali pakęsti nuolat jį kritikuojančios motinos (Mae Questel). Apie tai jis kalbasi su savo psichiatru ir nuolatos teigia, kad geriausiai būtų jei Šeldono motina tiesiog išnyktu. Ir netikėtai tai atsitinka, cirke, pakviesta į magišką triuką Šeldono mama tiesiog dingsta. Pagaliau advokatas patiria vidinę ramybę ir visiškai išsilaisvina, na žinoma, juk nėra nuolatos jį engiančio mažo kipišo. Bet vieną dieną, taip pat stebuklingai, kaip ir išnyko, Šeldono motina pakimba padebesyse virš Niujorko miesto ir pradeda savo sūnaus vaikystės bėdas (rausvus plaukus, kompleksavima dėl mažo ūgio, nuolatinį pagalvės čiulpimą) pasakoti visiems mestelėnams. Tik pradėjusiam gyventi advokatui prie akis sprogsta bomba ir jis, be apkalbų, net nebegali pasirodyti lauke...
Kaip veikiausiai pastebėjote iš trečiosios pavadinimo, visos šios istorijos nagrinėja psichologinius žmogaus vystimosi raidos motyvus. Na o kaip gi, juk tai labai rimti pasakojimai, visgi čia juk ne holivudo "Pykšt Pokšt". Ir visgi labai gaila, kad antrosios istorijos nesupratau, tad tenka duoti 7/10 (jei tektų vertinti tik pirmą ir trečiają istorijas, net negalvodamas duočiau 9/10). Smagaus žiūrėjimo.

P.S. Beje, jeigu pažiūrėję pirmąja "Niujorko istoriją" ("Gyvenimo pamokos") užsimanytumėte dar kažko apie menininkus siūlyčiau žvilgtėlti į kitokio skonio Takeši Kitano komediją "Akilesas ir vėžlis" (Akiresu to kame).

Pašokime?

Žinau, kaip tu jauties. Žiūrėdamas eilinį filmą per televizorių, pradedi kankintis, nes visa tai lėkšta ir banalu, o jei įsijungi bent jau snobo naktį, matai dar vieną neaiškų Vodžio Aleno menininį šedevrą. Bet tu to nenori, tau reikia kažko lengvo.... Taig pristatau puikų Masajukio Sou (Masayku Sou) darbą "Pašokime?" (Shall we Dansu).
Katik su šeima įsikūrusiam naujame name bei viduramžio krizę išgyvenančiam Kodžiui Jakušo (Shohei Sugiyama) gyvenimas pasidengė pilka skraiste. Darbe jis kartoja nuolatines visiškai neoriginalias operacijas, net šioks toks lengvabūdiškumas su bendradarbiais penktadieniais visiškai nežavi keturiasdešimtmečio. Bet vieną vakarą, važiuodamas traukiniu, ponas Jakušo per vagono langelį pamato ypatingo grožio moterį, kaip vėliau paaiškėja vardu Mai Kašikava (Tamiyo Kusakari), stovinčią prie šokių mokyklos lango. Ji šokių instruktorė, taigi ponas Kodžis, vedamas impulsyvumo, įstoja į šokių mokyklą, kuriai vadovauja gražioji panelė Mai. Viduramžio krizė netikėtai dingsta ir Kodžis Jakušo, kasdien šypsosi bei mato pasaulį tango ritmu. Jis taip įsitraukia į šokius, kad netikėtai gauna pasiulymą sudalyvauti šokių mėgėjų konkurse. Taigi, kad pasiektų geriausią, ponas Kodžis pradeda šokti visą laiką, net būdamas darbe ar traukynyje. Ir viskas prasidėjo dėka vienos moters...

Nors filmas išleistas 1996 metais, jis toli gražu neatrodo senas. Juk tango, čia čia čia, rumba - tai šokiai, kurie niekados nesensta. Taigi istorija gana originali ir šmaikšti. Filmo pradžia gana netikėta ir labai įtraukianti, deja negaliu to pačio pasakyti ir apie tolimesnią filmo eigą. Praėjus maždaug valandai "Pašokime?" tampa gana monotoniškas ir nykus, net, scenos, kuriose atvirai išreiškiamos simpatijos, atrodo tūrėtų būti jaudinančios, bet visgi tokios nėra. Kita vertus filmo pabaigoje, vykstant šokių konkursui, intriga vėl atnaujinamą ir žiūrėti tampa labai malonu.
Manau, pažiūrėja filmą, sutiksit su manimi, jei teigsiu, kad filmas vertas tvirto 8. Pavadinčiau jį - "puiki lengva komedija, ramiam penktadienio vakarui". Malonaus šokio :).

P.S. Kad ir kaip visai nekeista (:D), amerikiečiai perdirbo ir šį filmą, beje su puikiais aktoriais - Jenifer Lopez bei Ričiardu Gyru.

Kažkoks nekrofilizmas $#&#!

Jūs galite jį dievinti, jūs galite jo nekęsti, bet jūs vistiek apie jį kalbėsite - tai Kindži Fukasaku "Karališkas mūšis" (Battle Royale), su geriausiu Japonijos aktoriumi Takeši Kitano.
Japoniją palietė visuotinė krizė - apart to, kad žlunga pagrindinė šalies valdžia, maištą pradeda ir mokyklų moksleiviai. Jie nebelanko pamokų, puola mokytojus, peileis raižo mokyklos sienas. Bet nevisi mokytojai tokie kantrūs. Taigi vieną dieną kelioniniame autobuse užmigdomi 41 mokiniai. Kitą rytą kiekvienas atsibunda negyvenamos salos, nežinamoje mokykloje, su neaiškiomis apykaklėmis ant kaklo. Pro duris, apsivilkęs sportiniais drabužiais, įeina mokytojas Kitano (vaid. Takeshi Kitano) ir praneša - "Jus visus sieja vienas įstatymas - "Karališko mūšio" įstatymas. Nuo šiol privalėsite žudyti vieni kitus, kol liks vienintelis, kuris laimės pagrindinį prizą - gyvybę." Iš pradžių tarp aukų, žinoma, kyla panika, bet paskui visi iki vieno suvokia - čia ne žaidimas, "Karališkajame mūšyje" nėra vietos draugystei ir pasigalėjimui, čia gali išgyventi tik savanaudiškumo dėka. Taigi visi mokiniai gauna po ginklą, kas elektrošoką, kas peilį, o papraščiausia dangtį nuo puodo, ir taip prasideda karas. Kas nugalės, ar iš viso kas nors liks gyvas, ar gyvybės troškimas sugriaus draugystės saitus?

Neveltui, dėka savo žiaurumo, "Karališkas mūšis" buvo uždraustas nevienoje valstybėje, neveltui jauni tėveliai stengiasi slėpti šio kino kopiją nuo savo atžalų. Filmas tikrai žiaurus ir, drįsčiau teigti, - darantis niegiama įtaką nebrandaus žmogaus psichikai. Nors įtampa ir intriga lieka iki paskutinės akimirkos, visgi nepatarčiau jo žiūrėti tiems, kas mėgsta lengva ir banalų kiną. Filmas, kaip pasakytų gydytojas R. Kazlauskas, NEKROFILIŠKAS. O mėgavimasis nekrofilija, tai jau sunki psichinė liga. Taigi jei pasiruošėte galvoti - prašom, "Karališkajame mūšyje" pilna peno įvairiems pamąstymams, jei norite ko nors lengvesnio - geriau pažiūrėkite kitą gerą filmą, taip pat su Takeši Kitano, "Broliai" (Brothers). 8/10.

Kafka on The Shore

"Pasaulis yra metafora, Kafka Tamura, - pasako jis man į ausį" - tai tik viena iš nuostabių įžvalgų storokoje, bet neprailgastančioje Harukio Murakami knygoje "Kafką pakratėje".
Jaunas penkiolikmetis vaikinas, pasivadinęs Kafka Tamura, dėl to, kad neturėjo nei motinos nei sesers, o tėvas jam jautė tik priešiškumą, sugalvojo pabėgti iš savo namų Tokijuje į nežinia kodėl pasirinktą mažą miestelį Takamatsu. Gal dėl to jog, ten neturėjo pažįstamu? Deja bekeliaudamas po Takamatsu vaikinas mano jog sutinka savo seserį, vardu Sakura, ir savo motiną - panelę Saeki. Viskas lyg ir būdų gerai, jei ne tėvo pasakyta pranašyte Tamurai - "Tu nužudysi savo tėva, išniekinsi savo seserį bei motiną". Taip netikėtai vieną dieną Kafka atsikelią kažkur Takamatsu užkampyje visas kruvinas, o galvoje nė vienos mintelės iš kur galėtu būti tas kraujas. Kitą dieną perskaitytas laikraštis teigia - dieną prieš Kafkai atsiduriant Takamatsu užkampyje buvo žiauriai nužudyta vaikino tėvas, skulptorius ponas Tamura. Nors ir nėra įrodymų, nes vaikinas ničnieko neprisimena, bet atrodo jog pranašyste pildosi, tėvas nužudytas, liko tik motina ir sesuo. Kafkos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis ir jis pradeda vadovautis nuostata "Likimas - tarsi maža smėlio audra, nuolatos keičianti kryptį".

Romanas velniškai priminė dar vieną H. Murakamio knygą "Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas" nes ir "Kafkoje" buvo pasakojamos dvi, iš pirmo žvilgsnio visai nesusijusios, istorijos. Tik pastaroji visgi paliko dviprasmį įspūdį. Knyga kiek neįtikėtina, nes pagrindiniams veikėjams viskas vyko labai jau sklandžiai, tai yra kur jie beatsidurtų, visur atsitinka koks nors gyvenimo audrai reikšmingas įvykis, visi aplinkiniai, net sunkvežimio vairuojas, pernelyg intelektulūs, nors kituose H. Murakami darbuose viskas atrodo kur kas realiau. Na o didžiulis kūrinio pliusas, tai pastovios filosifinės-gyvenimiškos mintys, graikų legendų perpasakojimas šiuolaikiniu stiliumi. Štai keletas:
"Tobulybę galima pasiekti tik per neribotus trūkumus", "Išoriniai dalykai - tavo vidaus projekcija, o tai, kad viduje,- atsispidi išorėje."
Sakoma jog "Kafka pakrantėje" - tai savotišką Edipo mito variaciją. Na pabaigai galiu paminėti, jog knyga laimėjo du itin svarbius apdovanojimus - 2006 metų Pasaulio fantastikos premija bei Franzo Kafkos premiją. Skiriu 8/10.

Haulo burtai. Skrajojanti pilis

Pamatęs jau aprašytą "Spirited away" tikėjausi, kad dar viena puiki rytietiška Hajao Mijazakio pasaka "Haulo burtai. Skrajojanti pilis" nenuvils. Taip ir atsitiko, žiūrėjau pasimėgaudamas, bet visgi ši istorija turėjo ir savų trukumų.
Miesto mergina Sofija įsimyli patrauklų vietinį burtininką Haulą. Pavydi ragana, besikėsinanti į Haulo širdį (tiesiogine prasme) užburia niekuo dėta mergina, tad pastaroji pavirsta devynesdešimt mete sunute. Blogiausia, kad burtai neleidžia Sofijai prasistarti jog ji buvo užkerėta. Tad mergina įsidarbina valytoja burtininko Haulo skraidančioje pilyje. Dėja vyksta karas ir pats burtininkas retai teapsilanko savo namuose, jis užkerėtas nesavo noru aukojasi šalies labui. Taigi viena kartą nusprendžiama, kad pilies tvarkytoja Sofija privalo nueiti pas šalies valdove Madam Suliman ir atprašyti savo šeimininką Haulą nuo karo prievolės. Taip begalinės meilės ir pasiaukojimo dėka Sofijos juodieji kerai pradeda sklaidytis ir retkarčiais ji vėl virsta jauna mergina. Taigi meilės dėka viskas keičiasi, taip atbunda tikrosios Sofijos ir Haulo esybės, bei į gerąją pusę keičiasi visas šalies likimas.

Nors skaitant istorijos plotmę atrodo, kad siužetas yra gana nesudėtingas, visgi žiūrint pati anime taip toli gražu nėra. Veiksmas vyksta taip greitai, kad sunku susigaudyti, kas kur ir kaip. Kitaip tariant, jei po filmo būčiau neperskaitęs angliško siužeto vertimo, likčiau nepadėjęs filme keliolikos taškų. Jei visgi sudėtingos istorijos jums, ne vienos iš mėgstamiausių, galima pasimėgauti puikios piešybos vaizdais. Labai puikiai nupieštas filmas, o ypatingai detalei išraižyta didžiulė Haulo pilis. Muzika ne ypatinga, nors visgi tikėjausi, kad bus kitaip (juk "Spirited away" garso takelis buvo tiesiog neįtikėtinas), įgarsinimas taipogi. Galutinis vertinimas - vien už sudėtinga scenarijų - 8/10.

Vienos mergaitės istorija

Nors Hajao Mijazakio (Hayao Miyazaki) šedevrą "Spirited away" (net nežinau kaip čia lietuviškai išvertus, gal "Išdvasinta") per kanalą TV 1000 jau rodė bene tūkstatį kartų, bet nuo pradžios iki galo aš jį pamačiau tik dabar. Na ir ka galiu pasakyti - stebuklas...
Su tėvais į naujus namu keliaujanti mergaitė Čihiro atsiduria prie keisto tunelio. Smalsūs tėveliai pereidami tulelį sugalvoja apžiūrėti nepažįstamą apylinkę, nors Čihiro aiškiai nerodo noro kažkur keliauti. Netikėtai šeima aptinka keptos antienos, ryžių ir žuvies kupiną kavinės stalą. Neradę kavinės savininko ir nenugalėdami savo godumo Čihiro globotiniai prisirija iki soties, neva skaniausių pasaulio patiekalų. Staiga užklumpa naktis ir nepažįstamas miestas atgyja , ko pasekoje gatvės prisipildo neaiškių šmėklų, o Čihiro tėvai virsta - na, kaip ėdė tuo ir pavirto - kiaulėmis. Bet Čihiro išsigelbėja sutiktas jaunas vyrukas vardu Hako. Jis tučtuojau liepia mergaitei susirasti moteriškę Jobabą ir prašyti jos darbo. Taip Čihiro pradeda savo kelionę, kurios tikslas išgelbėti savo kailį ir atversti sukiaulėjusios tėvus į savo pradinę formą.

Na dar kartą pasikartosiu - stebuklas. Istorija, kurioje susilieja draugystę, ištikimybė ir meilė, kiekvienai gyvybės formai, tikrai graži. Galima būtų pavadinti ją dzeniška (na dzenbudistiška). Piešimas, nors ir paprastas, visgi mielas akiai. Kertinis akmuo, tai filmo garso takelis - jis tiesiog kerintis ir puikiai tinka prie kiekvienos "Spritited away" scenos. Net ir rašydamas šį įrašą klausau puikios "The Sixth Station" eilutės. Galutinis vertinimas 11/10. Pažiūrėkite ir suprasite kodėl :).

Pasiklausykite tos gražios muzikos: The Sixth Station

Trilogija, kuria sudaro keturios knygos?

Samurajaus kodeksas teigia "Verkti gali tik vaikai, vyrai ir moterys privalo susilaikyti". Šios taisyklės laikėsi ir pagrindinai Lian Hearn sukurtų Otorių sakmių veikėjai, samurajus Takeo Otori ir jo kovingoji žmona Kaede Širakava.
Trečioji ir "neva" paskutinioji trilogijos dalis (nors vėliau iš kažkur išdygo ir ketvirta dalis - kažkokia mistika, arba prekybinis triukas), pavadinimu "Mėnulio spindesys", pasakoja Takeo pasiryžima valdyti Tris Šalis ir įvesti taiką tarp Otori, Arai bei Genties klanų. Turėdamas kelių šimtų žmonių kariauną ir stiprų kitų klanų nepripažintos žmonos Kaede palaikymą, Takeo pasiryžtą pulti prieš savo nepavaldų, Otori, klaną bei dabartinio Japonijos galiūno Arai valdžią. Tokia didelį pasitikėjimą savimi jaunasis samurajus įgija ir išgirdęs šventosios pranašystę "Tavo kraštas sieks nuo jūros lig jūros, tačiau taika bus pasiekta tik praliejus kraują. Taikos kaina – penki mūšiai, keturis laimėsi, vieną pralaimėsi... Tu mirsi nuo savo sūnaus rankos". Pildantis pranašystei, Takeo ja tvirtai ėmė tikėti tik ketvirtojo, pralaimėto karo pabaigoje. Vadinasi šventoji nemelavo ir valdovui Otori trūksta vienintelės pergalės iki visiškos vienvaldystės.

Samurajiškas etiketas, jaudinantys karo vaizdai ir tikrai stulbinančios pirmosios dvi sakmių dalys, visgi nepateisino ir šios pasisekimo. Ko trūksta? Galbūt lengva susipanioti tarp begalės knygų veikėju, o galbūt išsisėmusi L. Hearn nesugebėjo išspausti iš aprašomų nuotykių autentiškumo, bei originalumo. Kitaip tariant, labai jau monotoniškas gavosi blynas. Tiesa pasakius, vis laukdavau, kada viskas baigsis. Nors samurajus ir Japoniją dievinu iki pat pirštų galiukų, "Mėnulio spindesys" nepaliko neišdildomo įspūdžio. Tikiuosi ketvirta knyga "Garnio klyksmas" bus įdomesnė. 5/10

P.S. "Otorių sakmės" tai savotiška "Žiedų valdovo" japoniška versija :).

Mėgstu greiti... įspūdingai!

Nors mašinos nėra mano aistra (...ak tos nelemtos varuotojo teisės...) Džustino Lino (Justin Lin) šaudyk gaudyk tipo "Greiti ir įsiutę 4" (Fast & Furious 4) žiūrėjau su didžiausiu malonumu.
Istorija be kryžkelių. Nenustatytos tapatybės narkotikų prekeivis, už stambias machinacijas ieškomas FTB. Jo ieškoti patikėta geriausiam FTB vairuotojui Brajanui Okoneriui (Paul Walker).
Netikėtai nužudoma Brajano pažįstamo Dominiko Toreto (Vin Diesel) mergina Leti (Michelle Rodriguez). Pasitikėdamas savo jėgomis Dominikas nusprendžia atkeršyti draugės žudikui. Čia susikerta Brajano ir keršytojo keliai. Abu ieško to pačio asmens, kaip vėliau paiškėja pravarde Kampos (John Ortiz). Kad rastų nusikaltelį Dominikui ir Brajanui tenka įsivelti į nešvarų streetreis'ą. Lenktynių nugalėtojai, apart krūvos pinigų, laimi ir mafijos pasitikėjimą, ko pasekoje laimėtojai gauna nelegalią užduoti - pervežti narkotikus.

Istorija išties nesudėtinga, bet velniškai įtraukianti. Lenktynių (ir netik) scenos taip puikiai išbaigtos, kad nuolatos tenka gaudyti kvapą pasirodžius vis naujiems epizodams. Tikrai nepagailėčiau filmui dešimtuko, bet... kai kurios scenos ištiesų atrodo naiviai ir neįtikėtinai. Sunku patikėti, kad paprastoje gatvėje (kurioje pilna kamščių) profesionalūs vairuotojai lekia MAX greičiu ir nesudaužo savo bolido. Na tai tikrai atrodo stebuklingai... Jei norėčiau pasakos pažiūrėčiau Alisa stebuklų šalyje :). Visa kita - puiku ir man, prastam kino kritikui, tvirtai tariant, neužkliuvo. Muzika nuostabi, mašinos gražios, vaidyba puiki. Duodu stiprų 9. Malonių šiurpuliukų ;).

Žinia

Skaičiais galime skaičiuoti matematinius algoritmus, mąstyti tikimybes ir net fiksuoti įvairias datas. Kitaip tariant jiems tiktų elemetarus pasakymas "Visagaliai skaičiai". Veikiausiai būtent pastarųjų įkvėptas Aleksas Projasas (Alex Proyas) sukūrė kinematografinį perliuką "Žinojimas" ("Knowing").
1959 mokyklos teritorijoje buvo paslėta laiko kapsulė, su pradinukų pieštai piešiniais apie ateitį. Po 50 metų kapsulė atidaroma ir naujieji pradinukai gauna po voka su piešiniu. Netyčiomis jaunam berniukui Kaleriui Koesteriui (Chandler Canterbury) į rankas patenka visiškai nepiešinys, o šusnis ant lapo prirašytų skaičių. Laišką pastebi berniuko tėvas, astrofizikas, Džonas Koesteris (Nicolas Cage). Ilgai stebėjas neaiškią koduotę Masačiusesto technologijos universiteto dėstytojas Džonas atpažystą neaiškias datas. Kas tai? Paaiškėja jog tai datos, rodačios didžiausias pastarųjų 50-imties metų Amerikos katastrofas. Blogiausia tai, jog kai kurios datos rodo ateitį. Taigi Džonas pasirįžta sustabdyti tolimesnes žmonių žūtis.

Čia pasirodo pats filmo genialumas. Mistiškai perteiktas filmo siužetas įtraukia iki paskutinės minutės. Puiki muzika, geri aktoriai, fantastiškai perteiktos katastrofos - tai beveik viskas ko reikia puikiam vakaro praleidimui. Dėja...
Neapsieta ir be minusų. Mano nuomone net ir mistiniai filmai turėtų tūreti aiškią pabaigą. Šiame filme dėja to nebuvo ir tai mane ypač suerzino. Kaip jaustis žmogui, kuris ištisas dvi valandas laukė atsakymų ir jų negavo? Tai lyg Stiveno Kingo "Vaikyje iš Kolorado", nors šioje apysakoje iškart buvo paminėta, kad tikrųjų atsakymų nieks negaus. Na atleisiu filmo kūrejams tik už tai, kad filme vaidino mano vienas mėgstamiausių aktorių (N. Keidžas :) ). Galutinis balas - 7/10, patiks tiems kam patinka "Skačiai".

Nu ten... kur šalta...

Jasunaris Kavabata savo kuryboje ieškojo japoniško grožio sampratos. Taip gimė "Sniegynų šalis" - poetiškos aistros istorija, knyga, kuria galima pavadinti tikru J. Kavabatos moto.
Romanas pasakoja vyro Šimamuros ir geišos Komako meilės istoriją. Geišos sugebėjimas pavergti vyro širdį - tai tik žaidimas, į kurio apgaulę įsivėlė ir pati Komako. Šimamurai kūniškos merginos vilionės taip susuko galvelę, kad vyras net atsidūrė kryžkeliai tarp savo šeimos ir naujosios draugės. Dėja į meilės trikampį įsivėlė ir trečiasis asmuo - jaunoji geiša Joko, kurios skvarbiems žvilgniams lengvabūdis Šimamura tiesiog nesugeba atsisipirti. Atostogaujantysis vyras susiduria su dilema. Ką pasirinkti jaunąją Joko, kuriai Šimamura jaučia papraščiausia gailestį, ar jau nemažai gyvenime patyrusią Komako, kuri keri savo aistros galia?
Tai ko gero pats romantiškiausias romanas kokį man teko skaityti. Tai lyg Getės "Jaunojo Verterio kančios", tik japoniška versija. J. Kavabatos pastangos surasti grožį, tikrai nenuėjo veltui, nes "Sniegynų šalį" - tai savotiškos grožio paieškos ir naujas suvokimas, kas meilėje yra teisinga, o kas ne.

P.S. cit. "Atidaryk moters spintą ir viską apie ją sužinosi."

Tiesiog Detektyvas

Vos pamatęs Kiudzo Kobajasio knygos "Rugpjūtis be imperatoriaus" viršelį iškart supratau, jog tai detekvyvas, nes ko tais jau labai tas viršelis priminė Morimuros Seiči detektyvo "Mirties konteineriai" žaliūką (na tie viršeliai tokie žali :) ). Ir žinoma perskaityta knygos anotacija manęs neapgavo - tai tiesiog karinis detektyvas. Kodėl jį vadinu "tiesiog"? Na, manau, beskaitydami šį įrašą suprasite.
1976 pavasaris Japonija parlamento rinkimų išvakrėse. Opozicija, bijodama konservatorių partijos, nusprendžia surengti karinį perversmą. Ultradešnieji surinko nemenka armiją visoje šalyje, tad pervermas kelia realią grėsmę išaugti į politinę katastrofą. "Savigynos pajėgų" (opozijos lyderiai) armijos štabas - "Sakuros" ekspresas, kurio vienas iš įkaitu tampa, mažo tiražo laikraščio "Avalynės pasaulyje" redaktorius Hiroroakis Isimoris. Į visą pagrindinio štabo ekspreso užgrobimo košę, įsivėlė ir sena Isimorio pažystama Kioko, kurios, dėl neaiškių priežaščių, jis nematė ištisus penkerius metus. Kioko žino visą tiesą, kas ir kodėl bando sukelti perversmą Japonijos politikoje. Isimoriui nebelieka nieko kito, kaip tik su Kioko pagalbą viską išsiaiškinti - juk tai gali būti puikus būdas mažatiražiam laikraštukui sukelti tikrą sensaciją. Dėja, Japonijos dabartinė vyriausybė ir karinės pajėgos, bijo, kad tik viskas neiškiltų į viešumą, nes tai galėtu sukelti tikrą samyšį tarp Tenkačios Saulės šalies gyventojų, ko pasekoje atsirastų nepasitikėjimas dabartine valdžia. Karinės pajėgos suorganizuoja dirbtinę traukinio katastrofą...

Taigi, kodėl pavadinau K. Kobajasio knygą "tiesiog detektyvu". Galbūt vertėtų pridėti ir žodelį geras... na čia jau spresti kitiems. Asmeniškai aš neįžvelgiau knygoje jokios gilios prasmės, jokių revoliucinių minčių ir panašių perliukų. Nors skaityti gana lengva ir įdomu tai ir lieka tiesiog geru detektyvu. Kitavertus autorius tikrai pasistengė rinkdamas informaciją apie 1976 perversmo planą, tad "tvirtai spaudžiu jam dešnę ranką". Surinkta ir apibendrinta medžiaga, tai puiki politinė pamokėlė tiems, kas karštai domisi politika. Deja, aš neesu vienas iš tų... Taigi K. Kobajasio "Rugpjūtis be imperatoriaus" - vertas perskaityti vieną, bet nekelis kartus.

Atsiskyrelių nereikia tramdyti...

Kobas Abė - vienas talentingiausių XX a. japonų rašytojų. Vos spėjas pasidžiaugti laurais, kurious pelnė už romaną "Moteris smėlynuose, jis nesutoja ir parašo dar vieną panašaus tipo knygą - "Žmogus-dėžė".
Kai pirma kartą perskaičiau pavadinimą, mane kone apėmė juokas ir aš tikrai netikėjau, kad pavadinimą galima suprasti tiesiogiai. Visgi perskaitęs pirmuosius puslapius supratau, kad dėžė pavadinime buvo paminėta neveltui, nes knygą - tai istoriją apie žmones užsimaukšlinusius dėžės ant galvos. Tokia nesamones tikriausiai galima pamatyti tik Vudžio Aleno filmuose. Ir visgi kas tie žmonės-dėžės.

Tai savotiškas protestas prieš visą pasaulį. Tik užsidėjas dėžę tu gali "nepastebėtas" žvelgti į pasaulį per, ties akimis, išpjautą skylutę. Dėja žmogus-dėžė gali žvelgti tik į apačią, nes į viršų tiesiog neleidžia dėžės galimybės:
"Man patinka slapčiomis žvelgyti į viską, kad dedasi aplinkui, bet juk skylutes kiekvienoje tvoroje neišgręši ; todėl ir užsidėjau dėžę, kuri yra ne kas kita, kaip kilnojama skylutė visam pasauliui stebėti".
Taigi žmogus-dežė yra vienišius-mąstytojas. Žmogus, kuris sugeba sustabdyti laiką, kuris kieviena minutę vis rašo savo apmąstymus ant tuščių dežės lopinėlių.
Nors žmogus dežė ir neturi namų, jis toli gražu nėra valkata, ar benamis. Anaiptol, jis yra daug turtingesnis už vidutinį žmogų. Vidutinis žmogus dirba visuomeniai ir mato kasdienybę, o žmogus-dežė dirba sau ir mato "viską, kas dedasi aplinkui".
Pamąstyk gal ir tau pažįstamas žmogus-dežė?

P.S. Dar viena patikusi mintis:

"Jeigu yra kelnės galima ramiai susilieti su minia. Net jeigu tu pusnuogis bet su kelnėm - viskas gerai... O štai jeigu sumanysi išeiti į gatvę apsivilkęs puikiu švarku ir apsiavęs batais, bet be kelnių - iškart kils triukšmas. Civilizuota visuomenė - tai savotikška kelnių visuomenė."

Tai kuris čia iš mūsų pamišo?

Marko Forsterio (Marc Forster) filmas "Stay" (lit. Pasilik) - tai sudėtingas siurealistinis galvosūkis žiūrovui ir tikrai patariu nežiūrėti jo tiems, kas mėgsta "lengvą" kiną, kuriame viskas patiekta kaip ant lėkštutės.
Istorija iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprasta. Šizofrenikas vaikinukas, vardu Henris Letamas (Ryan Gosling), prisipažįsta savo psichiatrui Semui Fosteriui (Ewan McGregor) jog ruošiasi nusišauti po kelių dienų, lygiai 12 valandą nakties, kai jam sukaks 21. Henris tvirtina jog nužudė savo tėvus ir negali sau to atleisti. Dar labiau jo suicidines mintis aštrina pastoviai galvoje girdimi balsai. Daktaras Semas Fosteris stengiasi išsiaiškinti tirąją Henrio gyvenimo istoriją. Laiko liko nedaug. Staiga, filmo viduryje, vaidentis pradeda ir pačiam psichiatrui, jis po kelis kartus mato tuos pačius vaizdus (na kaip De Javu), mato mirusius asmenis. Tuomet ir prasideda visas įdomumas kino žiūrovui, kai reikia "atknisinėti" filmo plotmę, kaip šuniui žemę. Labai jau lengva pasimesti. Ir visgi neužtenka vieno karto, kad geria suprastum, ką visgi nori pasakyti filmas.






Beje kaip ir geroje knygoje, šiame filme galima išgirsti tikrai neblogų minčių, kurios suteikia peno pamąstymui. Štai keletas:

"Įsivaizduok, kaip reikia nekęsti gyvenimo, kad žudydamasis antroje rankoje turėtum atsarginį skustuvą".

"Pasaulyje per daug grožio, kad tu mirtum".

Šaunusis kinas, rafinuotam skoniui

Sunkus atodusis...Lengvesnis atodusis...Pirštų lankstymas...
Tiesiog kitaip negaliu, pradėti rašyti šio įrašo. "Šaunusis Vilas Huntingas" tai vienas iš tų filmų, kuriuos aptardamas turi gerai viską pergalvoti.
Tai bendras Meto Deimono (Matt Damon) ir Beno Afleko (Ben Affleck) darbas. Pasikartosiu, tai kažkas tokio. kas tikrai sukrečia... Kažkas, ką turi pajausti kiekvienas.
Filmo plotmėje pasakojama apie genijų vaikinuką Vilą Huntingą, kurio kasdienybė, tai valytojo darbas Harvarde, muštynės su gangsteriais, pastovios išgertuvės su draugais, žodžiu viskas, ko genijui lyg ir būtų nevalia daryti. Bet staiga vienas harvardo dėstytojas, profesorius Geraldas Lambiu (Stellan Skarsgard), sužino Vilo paslaptį. Tuomet ir prasideda visas įdomumas. Profesorius pasiryžęs pakeisti genijaus įpročius ir priglaužią jį po savo, bei psichoterapeuto Sino (Robbin Williams) sparnu. Viskas būnų lyg ir tvarkoje, Huntingas su profesoriumi sprendžią sunkias matematines teoremas, kartą į savaitę lankosi psichoterapijoje, bet terapeutas įžvelgia priešingas, nei norėtų profesorius Geraldas, vaikino vertybes. Vilo gyvenimas keičiasi ir jis ima atrasti savo vietą žemėje. Jis pradeda suvokti, jog meilė svarbiau nei nobelio premija. Čia ir baigsiu pasakojima, nes galiu taip "prispoilinti" jog bus nebeįdomu žiūrėti šį perliuką.
Nors filmo pabaiga naivi ir šiek tiek nuvilianti, bet viso filmo dramatiškumo tikrai nesugadina. Ne veltui Deimonas ir Aflekas gavo po oskarą už puikų scenarijų. Pabaigai keletas nuotraukų:

Kas per? Svečiai? (a.k.a. The Uninvited)

Tai buvo dar viena nuobodi diena, mano nuobodžioje kasdienybėje. Dar nuobodžiau nei visad įsijungiau kompiuterį, iškart, vos kompiuteriui įjungus pačią nuobodžiausia operacine sistemą Vista, nuobodžiai užsukau pažiūrėti, ko nuobodaus man pasiulys linkomanija. Siaubo filmas? The Uninvited (lit. Nekviesti svečiai), kas čia per nuobodybė? Imdb 6.4? Kaip siaubo filmui neblogai. Bent jau turesiu ką veikti dvi valandas... Pasidarė įdomu.
Istorija pasakoja jaunos merginos Anos istoriją. Iš kart po neaiškios motinos mirties, Ana atsikelia psichiatrinėje klinikoje, kurioje jai diagnuozojama silpna amnezijos forma. Grįžus namo, merginos ir jos sesers Aleks širdys nusiridena į kulnus, kai jos suprantą, jog motinos mirtis, nė kiek nepaveikė tėvo, anaiptol, tėvas Stivenas ruošiasi vesti savo namų tvarkytoją Reičel. Vos sužinojusios jog Reičel jau seniai ruošėsi "prisijaukinti" merginų tėva, seserys įtaria jog motinos mirtis buvo neatsitiktinė...
Kad ir kaip nenorėčiau, visgi šioje vietoje turiu padėti tašką, nes kitaip galiu atskleisti visą filmo siužeto paslaptį. O tikrai nemanau, kad jūs to norėtumete...
Visgi galiu jums prižadėti jog brolių Gardų sukurtas filmukas tikrai įtraukiantis, įdomus ir malonus akiai. Filmo siužetas tai dovana "The ring" gerbėjams, o tie, kuriems patiko filmų "Saw" pabaigos, tikrai nenusivils pažiūrėja ir šį filmą. Tad malonaus žiūrėjimo:

P.S. Vos prieš kelias sekundes sužinojau, jog tai korejietiško filmo perdirbinys. Juk visi žino kokie geri būna azijiečių siaubo filmai ("Pagieža", "Skambutis").