Fluxus - arba tai, kas man visai neaišku...

Su draugu pastebėję jog M. Žilinsko galerijoje vyksta "kažkokia neaiški" paroda iš Japonijos, intriguojančiu pavadinimu "Lietus sutinka saule" (suprask, Lietuva sutinka Japoniją), nusprendėme, kad negalime praleisti tokio puikaus šanso "pasikultūrinti". Na ir ką? Likus vos kelioms dienoms iki parodos pabaigos spėjome apsilankyti.
Šių metų liepos 14 d. atsidariusi "Rain meets the sun" fluxus paroda - tai vienas plačiausių šios vasaros Kauno renginių, kuriame savu darbus pristato 26 Japonijos ir Lietuvos menininkai bei kuratoriai. Darbu koloritas, gausa bei kitoniškumas sukuria ryškios vaivoryšktės aliuziją (na kas gi atsitinka, kai lietus sutinka saulę?). Vienoje stendo pusėje galima pamatyti homofobiškų (ir atvirkščiai) veikėjų abstrakčius paveikslus, kitoje neaiškią rankų gestų žinutę, kas pasak autorės yra vienintelis būdas bendrauti nesąmoningai (?), intuityviai. Taip pat, kaip gi fluxus paroda gali apsieti be televizorių, kurių prasmė parodyti pasaulio releatyvumą. O kad apratūra nesušlaptu (juk lyja :D), kiekvienam kampe galima pamatyti po gulinti skėtį. Užėjus į antrą salę akys iškart nukrypstą į buvusių parodos dalyvių paliktus atminimus - mažas baltas lėlytes-vaiduoklius. O pabaigai žinoma tikri fluxsiški piešiniai - Kadotos Mitsumasos "Sielos atvaizdai" (paskutinė nuotrauka) , kurių nei aš nei kolega nė velnio nesuprantom. Ir visgi vienas iš labiausiai man patikusių darbų, tai Sugimoto Naotakos paslaptingos ir užburiančios miškų nuotraukos. O ir komentarai parašyti po kiekvienu kadru leidžia aiškiau suvokti darbo prasmę, kas suteikė miškų motyvams dar daugiau intrigos.

Ar paroda man patiko? Ir taip ir ne. Pirma, gavau puikią progą artimiau susipažinti su Tekančios Saulės šalimi, per šiuolaikinį meną. Antrą, dauguma darbų iš tiesų pasirodė įdomūs ir pakankamai aiškūs (kas man, nelabai meno žmogui buvo tikra palaima), ko dėka praplėčiau savo suvokimą apie šiuolaikinį pasaulį (taip taip pasaulis tai netik fizikos dėsniai, ką neretai pamirštu). Visgi, paroda pasirodė kiek kukli (na, bet ko norėt, visas JPN-LTU meno vaivoryštes galima ant pirštų suskaičiuot), beto - tai fluxus, viena iš labiausiai mane erzinančių meno formų. Na bet, jeigu dar turite galimybę patarčiau apsilankyti ("Rain meets the sun" vyksta iki rugpjūčio 30), tikrai nieko neprarasit, beto juk meną daugelis suvokia skirtingai...

Katės, katės, katės... išprotėsiu!

Kitaip nei vakaruose, kuriuose garbinamas šuniškas pradas ("Komisaras Reksas", "Tekila ir Bonetis"), rytiečiai "pasinešę" ant kačių. Bent jau tokį įspūdį galima susidaryti perskaičius ne vieną japonų autoriaus knygą, kaip H. Murakamio "Kafka pakrantėje", kurioje katėms suteikiamas anaiptol ne antraplanis vaidmuo. Štai čia susiduriam ir su dar viena novele, kritiku pavadinta "vienu puikiausiu litertūros kūrinių, parašytų apie kates", Juničiro Tanizakio "Katė, vyras ir dvi moteris".
Veikiausiai tingiausias ir mamičiukiškiausias literatūros istorijoje, pagrindis novelės herojus Šiodzas - vyras, kurio nepavydėtų nei viena moteris. Anaiptol, jis storas, tingus, nors ir įkopęs į ketvirtą dešimtį vis dar "neišaugęs" ir vietoj to, kad mamos iniciatyvą palikęs buvusią žmoną Šinako, daugiau dėmesio skirtu naujajai, vardu Fukuko, jis labiausiai myli savo gundančią, elegantišką ir valdingą katę Lili. Bet buvusioji išmesta iš namų tuščiomis rankomis, kerštaudama ir suvokdama katės reikšmę Šiodzo gyvenime, nusprendžią atsiimti bent jau, atrodytų niekuo dėtą, gyvunėlį. Su Šinako sąlyga, neištvėrusi pavydo gyvuliui, sutinka ir Fukuko, kuri reikalauja vyro atiduoti, tą prakeiktą "kompaktiškos ir nedidelės galvytės" savininkę, buvusiai tinginio žmonai, kitaip ji pasiruošusi išeiti iš namų. Bet kaip, juk Lili vienintelė Šiodzo gyvenimo meilė, kuri nei karto jam nepasipriešimo, nenurodinėjo ir nerodė nepasitenkinimo. Taip katė tampa emocionių konfrontacijų jungtimi tarp vyro ir dviejų jo moterų. Ir tai pirmas ir paskutinis kartas, kada Šiodzas nusprendžia pasipriešinti jį valdančiom asmenybėm. Ir visgi ką jis pasirinks mylimiausiąją Lili, keršto ištroškusią Šinako ar konfliktus kurstančią Fukuko. Tai drąsiai galima pavadinti meilės keturkampiu.

Ir vėlgi - man tai pirmas kartas, kuomet sutinku, tokią painią ir daugiakampią meilės istoriją. Gyveni ir mokaisi. Bet anaiptol, tai tikriausiai vienintelė įdomi kūrinio dalis, nes kūrinio židinys - katės Lili gyvenimo ir pasirinkimų aprašymai, kurie ištiesų yra velniškai užtempti ir nuobodūs. Galbūt tai ir yra įspūdingiausias kūrinys parašytas paie kates, bet nieko daugiau. Tikriausiai reikia būti didžiuliu kačių mylėtoju, kad pamiltum ir šią J. Tanizaki novelę, tad drasiai teigdamas jog toks neesu skiriu "Katei vyrui ir dviem moterim" 6/10. Gaila, kad kol kas geriausi rašytojo kūriniai taip ir liko neišversti į lietuvių kalbą...

Japoniška erotika

Japonai turi tris didžiausius tabu: nedirbti visu pajėgumu, imperiją leisti valdyti moteriškajai linijai ir viešai rodyti ir kalbėti apie meilę. Nors ir žinojau, kad su erotizmo literatūra kažkada susidurti teks, bet tikrai nesitikėjau, kad pirmas toks kūrinys mano gyvenime bus parašytas santūriausios pasaulio tautybės rašytojo Juničiro Tanizaki (Junichiro Tanizaki). Knygos pavadinimas paprastas, bet labai mįslingas - "Raktas".
Kendžis - šeštą dešimtį einantis profesorius, nusivylęs savo žmona ir seksualiniu gyvenimu, nusprendžia į savo jau kelioliką metų rašomą dienoraštį įpūsti naujos ugnies - "Šiais metais ketinu nesivaržydamas rašyti apie tokius dalykus, apie kokius ankščiau čia neišdrįsdavau net užsiminti". Taip vyras savo knygoje pradeda aprašinėti jo ir žmonos seksualinio gyvenimo niuansus. Jis tikisi, kad jo santūri, "slapukė" žmona Kioko skaito jo dienoraštį ir taip jis neverbališkai perduoda jai savo slapčiausias užgaidas bei nepasitenkinimus. Netikėtai Kendžis pastebi, kad artimas šeimos draugas Kimura, traukią jo žmoną ir tai profesoriui sukelia nežmonišką pavyda, ko pasekoja vyras patiria dar didesnę aistrą. Taigi mėgaudamasis stimulu Kendžis apgalvotai stumia savo žmoną neištikimybės link, o jau vėliau ir rašo - "Pavyduliaudamas slapta jaučiu malonumą". Bet dienorašį rašo ir Kiokio, o vėliau pastebėjusi nešvarius vyro žaidimus, nusprendžia, kad taip papraščiausiai atlieka "sažiningos žmonos pareigą". Ir vieną dieną saikas peržengia savo ribas, Kendži sveikata palūžta, o demoniškos prigimties Kioko tampa nesažiningos loterijos kurstytoja.

Pagrindinis J. Tanizaki kūrinių leitmotyvas - vakarietiškos ir tradicinės japoniškos kultūros susidurimas, neaplenkia ir "Rakto". Čia tradicinės Kiotiškos santuokos taisyklės susiduria su vakarietišku aistros ir neištikimybės garbinimu. O pagrindinis "tarpkultūrinis" subjektas - Kendži žmona, Kioko Kenmoči. Ir visgi knygoje pastebėjau ne vien šią idėja. Viena pagrindinių kūrinio problemų yra saiko pojūčio neigimas. Skaitytojas nuo pat pradžių vedamas nuo pagrindinio veikėjo persilaužymo ir naujovių paieškos iki visiškos sielos degradacijos, taip parodomos ribų nejautimo pasekmės. Ir visgi kūrinys man nelabai patiko, skaityti buvo sunkoka, stilius gana monotoniškas ir pilkas. Tikiuosi kiti japonų klasiko J. Tanizaki darbai įtrauks labiau. O "Raktui" duodu, na kokius 6/10.

P.S. Knygos motyvais pastatyti net du erotiniai filmai, Kon Ičikavos (Kon Ichikava) japoniškas "Kagi", bei tikriausiai daug kam girdėtas italas (:D) Tinto Braso (Tinto Brass) su savo "The Key".

Pasaulio likimas - fizikų rankose?

Jie "nustato" pasaulio dėsnius, jie aiškinasi pasaulio metafiziką ir jų dėka... pasaulis sprogdinamas atominėmis bombomis. Beje apie juos ir knygas rašo. Tai fizikai - na taip, tie keisti pamišėliai kaip Enšteinas, Boras, Plankas. Viena iš tokių knygų, dviejų veiksmų tragikomediją, kurią parašė žymus šveicarų dramaturgas Frydrichas Diurenmatas, taip ir vadinasi "Fizikai".
Aukšto stoto psichiatrinėje ligoninėnėje, kurioje ligoniai skirstomi pagal profesiją, trys neva genialus fizikai, įvykdo trejų seselių žmogžudystes. Pirmasis - Herbertas Georgas Boitleris, kuris manosi esąs Niutonas, kuris gimė 1643 m. ir gyvena ligi šių dienų (XX a.). Antrasis - Ernstas Heinrichas Ernestis, Enšteinas (na ir ką čia beaiškinti, kas juo nenorėtu būti :]). Paskutinis ir iš pažiūros sveikiausias psichiatrinės pacientas Johanas Vilhelmas Mebijus, kuris ir laiko save Mebijumi, žymiu fiziku, kuriam kartas nuo karto pasirodo karalius Saliamonas, su nurodymais, kada, kur, kaip ir ką daryti. Nužudymo motyvai neaiškūs, pacientai teigia jog iš meilės, o kadangi "bepročiai" yra nepakaltinami, jų pasodinti į kaleimą negalima. Netikėtai Matildos fon Cand ligoninės fizikų-bepročių skyrių į rankas perima nebe seselės, o sanitarai, bokso čempionai, kurie neva mirties akimirką galėtų puikiausiai sutramdyti žmogžudžius. Beprotnamis virsta kaleimu su griežta tvarka ir grotomis ant langų. Bet Mebijus žino tiesą - jis nėra beprotis, jis žino, kad jo atradimo padariniai gali paliesti visus žmones. "Žudyti - tai kažkas siaubinga. Aš nužudžiau norėdamas išvengti dar siaubingesnių žmogžudysčių...".

Perskaitęs ilgoką knygos apžvalgą-recenziją, supratau jog nihilisto F. Diurenmato "Fizikai" iš tiesų įspūdingas ir gilus kūrinys, bet kai pamačiau knygos storį (90 psl.) pamaniau - "Ką? Kaip į tiek puslapiu galima sutalpinti opiausią nūdienos problemą?". Bet pasirodo įmanoma, juk "svarbu ne ūgis, o smūgis". Įspūdingą knygą apie mano draugelius (galima suprasti dvipramiškai :D) vertinčiau 10/10 - knyga pasakė viską, ko autorius norėjo.

P.S. Beje kas yra nihilistas:

Metu šalin
Dievų pamėgtą arfą,
Pernykštei žolei
Drausdamas giedot...
Ir kaip šuva
Skubu kiekvieną kampą
Pasižymėt, apkandžiot
Ir aplot...

Niujorko istorijos, Tokijo ritmu

O taip, jubiliejinis - 25, o įrašui pasirinkau tris, visiškai skirtingas istorijas, kurias sieja vienas milžiniškas ir nenuspėjamas Tokijo megapolis. Tai Joon-ho Bong bei Leos Carax bendras vaisius pavadinimu "Tokijas!" (Tokyo!).
Pirmoji istorija "Interjero dizainas" pasakoja neva visiškai nekūrybingos ir nieko gyvenime nesiekiančios merginos Akemi savęs paieškos istorija. Neambicingumu ją kaltina vaikinas, aktorius ir režisierius Akira (Ryo Kase). Akemi su vaikinu neturi kur gyventi ir bevaisių būsto paieškų, bei nuolatinių konfliktų su Akira dėka, mergina nusprendžia pabėgti ir įprasminti savo gyvenimą piešdama, lankstydama origami ir apsimesdama... kėde. Juk gyvenimo prasmė atsiranda tuomet, kai tu kažkaip įsiprasmini, ar ne?
Antroji istorija kiek šokiruojanti ir gili, pavadinimu "Merde" (pranc. Mėšlas). Tai pasakojimas apie Tokijo gyventojus gasdinantį, kanalizacijų gyventoją Merde (Denis Lavant). Vieną dieną jis vogia iš praeivių ciagaretes, gėles, laižo jiems pažastis. Kitą dieną jis jau granatomis sprogdina Šindžiuku (ar Ginza, o gal nei tą nei tą :]). Taigi policija nusprendžia jį suimti ir nubausti mirties bausme. Bet sugautas Merde teisinasi - Dievas visalaik mane sukuria ten, kur aš mažiausiai noriu...
3. Jis hikimoris, kas išvertus iš japonų kalbos reikštų atsiskyrelis, sociofobas. Jau dešimt metų, jis neišeina iš namų, dešimt metų jis skaičiuoja sunaudotus tualetinio popieriaus rulonus ir jau dešimt metų, kievieną šeštadienį jis užsisako picą į namus. Ir visus tuos dešimt metų jis nėkarto akimis nesukontaktovo su picu išvežiotoju, net nežvilgtelėjo jam į veidą. Ir vienintelis kartas - vienuoliktus metus - pakeičio jo, atsiskyrelio, gyvenimą.

Ar filmo istorijų skaičius bei mano išgalvotas įrašo pavadinimas jums nieko neprimena? O tūrėtų... Juk galima sakyti tai japoniška mano jau aprašytų "Niujorko istorijų" (New York Stories) versija. Taigi kaip ir amerikietiškas variantas, "Tokijas!" pasižymi intriguojančiomis detalėmis su potekste, pamąstymui. Nors drįsčiau teigti "Tokijas!" man patiko kur kas labiau, nei Dėdės Semo variantas. Ir skirtingai nei "Niujorko istorijose", čia daugmaž supratau visų pasakojimų esmę. O kur dar puiki aktorių vaidyba. Ir visgi duodu filmuo 9/10, nes papraščiausiai, manau, kad "Tokijas!" - tai ne tas filmas kuriam norėčiau duoti 10 :).

Otorių sakmės

Kaip ir žadėjau... Lian Hearn ir nuostabus fantasy stiliaus "Garnio klyksmas". Tai kertvirtoji (bet vis dar nepaskutinė) Otorių sakmių sagos dalis, skleidžianti samurajišką žavesį, stebuklingą mistiką, bei tikrą viduramžių Japonijos dvasią.
Otori Takeo - teisėtas ir, atrodytų, nenugalimas Trijų Šalių valdovas. Su žmona Kaede Širakava, Takeo sėkmingai valdo dalį Japonijos jau ištisus šešiolika metų. Ekonomika klesti, karais nė nekvepia, tad žmonės valdova dievina. Takeo su žmona jau susilaukė trejus palikuonis, mergaitę Šigeko ir dvynes Miki bei Maja. Ir Otori dėkoja Dievui, kad negimė berniukas, kuris anot pranašystės - vienintelis asmuo gebąs nužudyti Trijų Šalių valdovą. Bet Takeo žino, jog ištiesų vienas berniukas jau yra - didžiausių šeimos priešų, Kikutų, globotinis Hisao, valdovo Otori sūnus, kurio valdovas susilaukė per apgaulė. Hisao globėjas Akio pasiryžęs pasinaudoti pranašyste ir kartu su Mutų šeimos galva, Takeo sūnėnu, Dzenko nusprendžia nuversti Trijų Šalių auščiausiuosius Otori bei nužudyti klano širdį - patį valdovą. Ar pranašytė išsipildys, kas perims didelę dalį Japonijos į savo rankas, parodys tik laikas.

Perskaitęs trečiąją epo dalį "Mėnulio spindesys" ir labai ja nusivylęs, iš "Garnio klyksmo" praktiškai nieko nesitikėjau. Ir velniškai klydau. Ši dalis tiesiog nuostabi. Nors ir ilga (net 600 psl.), bet kiekvienas epizodas savaip įtraukia ir yra įdomus. Veikėjų daug, bet čia rašytoja ištaisė trečiosios dalies klaidą ir išsamiau paaiškino šalutinių veikėjų svarbą, įvykių sūkuryje. O tai labai pagelbėjo gilinantis į istoriją. Išsamūs ir spalvingi landšaft'ų aprašymai, neįtikėtina istorija, bušido dvasia - ko daugiau reikia, kad knyga įtrauktu ligi pat paskutinio puslapio. Taigi, galutinis įvertinimas - jūs nepatikėsite - 10. Must read everyone :).

P.S. "Velniškai panašus į oskaro laimėtoją "Sėlinantį tigrą, tūnantį drakoną" - The Times.

Takaši Šimidzu ir Pagieža 3

Po ilgokos pertraukos nieko neveikimo, aš ir vėl pasirodau - šį kartą su siaubo žanro guru Takašio Šimidzu (Takashi Shimizu) "Pagieža 3" (The Grudge 3).
Vaikinukas Džeikas Kimbelas (Matthew Knight) - vienintelis likęs gyvas, iš neaiškiomis aplinkybėmis žiauriai užmuštos šeimos narių Čikagoje. Jis tvirtina jog mato neaiškius demonus - maža perbalusį berniuką ir dar baisesnę ligotą moterį. Džeikas tvirtina jog demonai ruošiasi jį nužudyti. Bet jo gydytoja Ana Sulivan (Shawnee Smith) nusprendžia, kad berniuko psichika papraščiausiai sutriko išgyvenus baisias netektis. Dėja vieną vakarą ligoninėje Dž. Kimbelas randamas miręs, išnarintais kaulais ir paplūdęs krauju. Netikėtai vieno Čikagoje gyvenančio vadybininko Makso (Gil McKinney) globotinė Rauz (Jadie Hobson) tvirtina jog apartamentuose, kuriuose gyveno Džeikas, kartas nuo karto susitinka mažą azijietį berniuką, kuris jai pradeda rodytis lyg vaiduoklis. Maksas į tai nekreipia dėmesio ir mano, kad tai papraščiausiai mažos mergaitės vaizduotė. Į Čikaga iš Japonijos atvyksta jauna moteris, vardu Naoko (Emi Ikehata), kuri tvirtina žinanti, kas nužudė Džeiką Kimbelą ir sakosi jog Makso apartamentuose būtina atlikti egzorcizmą, kitaip vienas po kito pradės žūti vadybinko namo gyventojai. Bet Maksas visą tai palaiko dar vienais paistalais, kol netikėtai žiauriai nužudoma pirmoji kaimynė - dailininkė, Rauz auklė Grečen (Marina Sirtis)...

Taip veiksmas po veiksmo filmas įtraukia ir nepaleidžia iki paskutinės minutės. "Pagieža 3" nėra ilga, vos 90 minučių, tad tikrai neprailgsta. Veikėjai įdomus, istorija, kuri yra susijusi ir su praeitomis epo dalimis ("Pagieža" ir "Pagieža 2"), įdomi. Visgi nepatiko jog filmas, kuris dedasi būdamas labai baisiu, toks visiškai nėra. Siaubo elementai bandomi perteikti netikėtumo motyvu, neva žiūrova bandoma išgasdinti tuomet, kada jis mažiausiai tikisi. Aktorių vaidyba kaip ir filmo muzika palieka nelebai kokį įspūdį. Visgi drįsčiau nesutikti su pasauliniu filmo reitingu, kuris yra vargini 4.5/10 ir duodu filmui 7.

P.S Sakoma, jog "nužudytas asmuo, po savęs palieka Džiu-On", kas išvertus reiškią užkeikimą, galbūt taip norima pasakyti, kad kentės netik žudikas bet ir daugelis kitų nekaltų žmonių? Štai kur mintis pamąstymui...