Atsiskyrelių nereikia tramdyti...

Kobas Abė - vienas talentingiausių XX a. japonų rašytojų. Vos spėjas pasidžiaugti laurais, kurious pelnė už romaną "Moteris smėlynuose, jis nesutoja ir parašo dar vieną panašaus tipo knygą - "Žmogus-dėžė".
Kai pirma kartą perskaičiau pavadinimą, mane kone apėmė juokas ir aš tikrai netikėjau, kad pavadinimą galima suprasti tiesiogiai. Visgi perskaitęs pirmuosius puslapius supratau, kad dėžė pavadinime buvo paminėta neveltui, nes knygą - tai istoriją apie žmones užsimaukšlinusius dėžės ant galvos. Tokia nesamones tikriausiai galima pamatyti tik Vudžio Aleno filmuose. Ir visgi kas tie žmonės-dėžės.

Tai savotiškas protestas prieš visą pasaulį. Tik užsidėjas dėžę tu gali "nepastebėtas" žvelgti į pasaulį per, ties akimis, išpjautą skylutę. Dėja žmogus-dėžė gali žvelgti tik į apačią, nes į viršų tiesiog neleidžia dėžės galimybės:
"Man patinka slapčiomis žvelgyti į viską, kad dedasi aplinkui, bet juk skylutes kiekvienoje tvoroje neišgręši ; todėl ir užsidėjau dėžę, kuri yra ne kas kita, kaip kilnojama skylutė visam pasauliui stebėti".
Taigi žmogus-dežė yra vienišius-mąstytojas. Žmogus, kuris sugeba sustabdyti laiką, kuris kieviena minutę vis rašo savo apmąstymus ant tuščių dežės lopinėlių.
Nors žmogus dežė ir neturi namų, jis toli gražu nėra valkata, ar benamis. Anaiptol, jis yra daug turtingesnis už vidutinį žmogų. Vidutinis žmogus dirba visuomeniai ir mato kasdienybę, o žmogus-dežė dirba sau ir mato "viską, kas dedasi aplinkui".
Pamąstyk gal ir tau pažįstamas žmogus-dežė?

P.S. Dar viena patikusi mintis:

"Jeigu yra kelnės galima ramiai susilieti su minia. Net jeigu tu pusnuogis bet su kelnėm - viskas gerai... O štai jeigu sumanysi išeiti į gatvę apsivilkęs puikiu švarku ir apsiavęs batais, bet be kelnių - iškart kils triukšmas. Civilizuota visuomenė - tai savotikška kelnių visuomenė."

Tai kuris čia iš mūsų pamišo?

Marko Forsterio (Marc Forster) filmas "Stay" (lit. Pasilik) - tai sudėtingas siurealistinis galvosūkis žiūrovui ir tikrai patariu nežiūrėti jo tiems, kas mėgsta "lengvą" kiną, kuriame viskas patiekta kaip ant lėkštutės.
Istorija iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprasta. Šizofrenikas vaikinukas, vardu Henris Letamas (Ryan Gosling), prisipažįsta savo psichiatrui Semui Fosteriui (Ewan McGregor) jog ruošiasi nusišauti po kelių dienų, lygiai 12 valandą nakties, kai jam sukaks 21. Henris tvirtina jog nužudė savo tėvus ir negali sau to atleisti. Dar labiau jo suicidines mintis aštrina pastoviai galvoje girdimi balsai. Daktaras Semas Fosteris stengiasi išsiaiškinti tirąją Henrio gyvenimo istoriją. Laiko liko nedaug. Staiga, filmo viduryje, vaidentis pradeda ir pačiam psichiatrui, jis po kelis kartus mato tuos pačius vaizdus (na kaip De Javu), mato mirusius asmenis. Tuomet ir prasideda visas įdomumas kino žiūrovui, kai reikia "atknisinėti" filmo plotmę, kaip šuniui žemę. Labai jau lengva pasimesti. Ir visgi neužtenka vieno karto, kad geria suprastum, ką visgi nori pasakyti filmas.






Beje kaip ir geroje knygoje, šiame filme galima išgirsti tikrai neblogų minčių, kurios suteikia peno pamąstymui. Štai keletas:

"Įsivaizduok, kaip reikia nekęsti gyvenimo, kad žudydamasis antroje rankoje turėtum atsarginį skustuvą".

"Pasaulyje per daug grožio, kad tu mirtum".

Šaunusis kinas, rafinuotam skoniui

Sunkus atodusis...Lengvesnis atodusis...Pirštų lankstymas...
Tiesiog kitaip negaliu, pradėti rašyti šio įrašo. "Šaunusis Vilas Huntingas" tai vienas iš tų filmų, kuriuos aptardamas turi gerai viską pergalvoti.
Tai bendras Meto Deimono (Matt Damon) ir Beno Afleko (Ben Affleck) darbas. Pasikartosiu, tai kažkas tokio. kas tikrai sukrečia... Kažkas, ką turi pajausti kiekvienas.
Filmo plotmėje pasakojama apie genijų vaikinuką Vilą Huntingą, kurio kasdienybė, tai valytojo darbas Harvarde, muštynės su gangsteriais, pastovios išgertuvės su draugais, žodžiu viskas, ko genijui lyg ir būtų nevalia daryti. Bet staiga vienas harvardo dėstytojas, profesorius Geraldas Lambiu (Stellan Skarsgard), sužino Vilo paslaptį. Tuomet ir prasideda visas įdomumas. Profesorius pasiryžęs pakeisti genijaus įpročius ir priglaužią jį po savo, bei psichoterapeuto Sino (Robbin Williams) sparnu. Viskas būnų lyg ir tvarkoje, Huntingas su profesoriumi sprendžią sunkias matematines teoremas, kartą į savaitę lankosi psichoterapijoje, bet terapeutas įžvelgia priešingas, nei norėtų profesorius Geraldas, vaikino vertybes. Vilo gyvenimas keičiasi ir jis ima atrasti savo vietą žemėje. Jis pradeda suvokti, jog meilė svarbiau nei nobelio premija. Čia ir baigsiu pasakojima, nes galiu taip "prispoilinti" jog bus nebeįdomu žiūrėti šį perliuką.
Nors filmo pabaiga naivi ir šiek tiek nuvilianti, bet viso filmo dramatiškumo tikrai nesugadina. Ne veltui Deimonas ir Aflekas gavo po oskarą už puikų scenarijų. Pabaigai keletas nuotraukų:

Kas per? Svečiai? (a.k.a. The Uninvited)

Tai buvo dar viena nuobodi diena, mano nuobodžioje kasdienybėje. Dar nuobodžiau nei visad įsijungiau kompiuterį, iškart, vos kompiuteriui įjungus pačią nuobodžiausia operacine sistemą Vista, nuobodžiai užsukau pažiūrėti, ko nuobodaus man pasiulys linkomanija. Siaubo filmas? The Uninvited (lit. Nekviesti svečiai), kas čia per nuobodybė? Imdb 6.4? Kaip siaubo filmui neblogai. Bent jau turesiu ką veikti dvi valandas... Pasidarė įdomu.
Istorija pasakoja jaunos merginos Anos istoriją. Iš kart po neaiškios motinos mirties, Ana atsikelia psichiatrinėje klinikoje, kurioje jai diagnuozojama silpna amnezijos forma. Grįžus namo, merginos ir jos sesers Aleks širdys nusiridena į kulnus, kai jos suprantą, jog motinos mirtis, nė kiek nepaveikė tėvo, anaiptol, tėvas Stivenas ruošiasi vesti savo namų tvarkytoją Reičel. Vos sužinojusios jog Reičel jau seniai ruošėsi "prisijaukinti" merginų tėva, seserys įtaria jog motinos mirtis buvo neatsitiktinė...
Kad ir kaip nenorėčiau, visgi šioje vietoje turiu padėti tašką, nes kitaip galiu atskleisti visą filmo siužeto paslaptį. O tikrai nemanau, kad jūs to norėtumete...
Visgi galiu jums prižadėti jog brolių Gardų sukurtas filmukas tikrai įtraukiantis, įdomus ir malonus akiai. Filmo siužetas tai dovana "The ring" gerbėjams, o tie, kuriems patiko filmų "Saw" pabaigos, tikrai nenusivils pažiūrėja ir šį filmą. Tad malonaus žiūrėjimo:

P.S. Vos prieš kelias sekundes sužinojau, jog tai korejietiško filmo perdirbinys. Juk visi žino kokie geri būna azijiečių siaubo filmai ("Pagieža", "Skambutis").

Niekada nesišypsok!

Neversmile - rusiško punk scena. Gerai gerai nereik čia stumt :P. Pirma paklausykit, o tik paskui teiskit ir muškit mane kaip žydą per WWII su pagaliais... Nesiruošiu čia pasakot kas, kur, kaip ir kada viskas atsirado, nes ir pats nė velnio nenusimanau, tik žinau vieną - ketvertukas kuria tikrai "vežančią" muziką. Galiu pasakyt tik tiek kad prasidėjo viskas 2005, o lyg ir 2007 jie koncertavo ir Lietuvoj. Juos vadina emocore, bet jie patys vengia tokio štampo atkirsdami:
"Visi žmonės emo, o mes skleidžiam tik linksmas emocijas, gyvenimas gražus reik džiaugtis, o ne venas pjaustyt".

Esli nebo

Poka smert' neisbavit nas drug at druga

Svaiginančios kopėčios

Kaip tu jaustumeis, jei tau nežinant tave prišertų neaiškių "ratų". Patyręs juristas tikriausiai paduotu tokius asmenis į teismą. Bet, velniai rautų, kas iš to jei tavo gyvenimas jau ir taip sugadintas, nes tau, kaip amžinas šalutinis efektas, vaidenasi... demonai.
Štai kas yra Adriano Laino "Jacob's ladder" (lit. Džeikobo kopėčios).
Pirmą kartą sužinojau apie šį filmą "jūtūbei" žiūrėdamas baisiausių filmų ištraukų dešimtuką. Tiesa pasakius, net neatsimenu kelintoj vietoj buvo atsiduręs "Jacob's ladder", su savo ištrauka iš psichiatrinės klinikos, bet to pakako, kad suvokčiau, jog filmas tikrai vertas dėmesio.
Istorija pasakoja apie vietnamo karo veteraną Džeikobą Singerį, kuriam po karo pradėjo vaidentis demoniški vaizdai, o amžinas galvos skausmas dar labiau pastumėjo vyrą kreiptis į psichiatrą. Gal tai papraščiausia progresavusi šizofrenija?
Deja. Veliau paaiškėja, kad tokius pačius demonus mato ir kiti karinės kuopos veteranai. Viskas susiję ar ne? Taigi Džeikobas imasi narplioti neiškiomis aplikybėmis atsiradusę ligą. Viskas ne taip paprasta, kažkas stengiasi pastoti Džeikui kelią, o advokatai nenori su juo bendrauti. Netikėtai vienas po kito žūstą kiti kuopos nariai.
Singeriui lieka nebedaug laiko išsiaiškinti, kas per velniava dedasi jo galvoje.

http://www.youtube.com/watch?v=_xyG3qjASLo

Dar labiau mane suintrigavo tai jog, Japonijos kompanija Konami žaidimą Silent Hill sukūrė, įkvepti būtent šio kinematografinio stebuklo.

Galutinis vertinimas 9/10 - kodėl ne 10? Sorry, bet iš pirmo karto sunku viską suprasti.

Esu stiprus kaip akmuo... NOT!
Tikriausiai mokykla dar paliko man tą nelemtą įgūdį kažką apžvelgti, aprašyti, apdainuoti
šiltai apkabinti, apjuokti, išdarkyti, įžvelgti... pajausti. Taigi tęsiu filmų, knygų, kultūrinių renginių,
anime, muzikos ir šiaip kitų "meniškų" dalykų analizę.
Kitaip tariant aš nebeturiu ką veikt :)... juodai... nu taip į rudumą. Iš vis geltonai.. ai žodžiu rožiniai.
Ai geriausiai patys pasirinkite jums patinkančią spalvą.
Tikiuosi mano įspūdžių aprašymai nebus tokie lėkšti kaip šis nelemtas pirmas prikepęs (vos nesudegęs) blynas.
Taigi malonaus skaitymo susitiksim ateitį :). Juk tai kas vyksta veliau nei dabar jau yra ateitis, ar ne?

P.s. Beje labai atsiprašau už gramatines klaidas, juk ilgą laiką nebuvau mokykloj tai sunkoka man taip visai. Taigi pradedam...