Naujas Blogas!

Sveiki,
Šiandien perkėliau visą banjaku.blogspot.com turinį į:

sicklogic.gamedev.lt

T.y. į savo asmenine sveitainę. Perkėliau, nes WordPress'e galiu labiau "žaisti" stiliumi, ši sistema turi daugiau galimybių, galima nesunkiai pasireklamuoti. Taigi banjaku.blogspot.com įrašų nebebus, visi eikite į naująją svetainę!

P.S. Tikiuosi artimiausiu laiku nusipirksiu normalų domen'ą :).

Graži idėja, kuri virsta realybe

Atviras kodas arba "Open Source" - tai idėja, judėjimas, paremtas principus - jei aš atsinešiau saldainį, kodėl negalėčiau juo pasidalinti. Tai gėris, draugiškumas, pasireiškentis visa savo esybe. Nors mokykloje esame mokomi, jog dalintis yra nuostabu, tik dalybomis, ištiesta pagalbos ranka galime užsitikrinti ilgalaikius socialinius ryšius, susirasti draugų, visgi realus pasaulis sudėtas visiškai kita tendencija. Kapitalizmas, sklindantis iš vakarų užgožia draugiškumą, norą padėti ir atvirkščiai, skatina melą, korupciją, vagimą ir pagaliau pagrindinę kapitalistinės santvarkos juodąją skylę IT technologijose - piratavimą.
Bet ačiū Dievui jog kapitalizmas bent jau suteikia žmogui laisvę, turi galimybę rinktis. Taip pasielgė ir programuotojas, filosofas Ričardas Stalmanas (Richard Stallman) 1980 m. sukurdamas laisvos programinės įrangos manifestą, šiandieninių "opensourcer'ių" įkvėpimo šaltinį. 1991 m. Helsinkio universiteto auklėtinis, Linus Torvaldsas (Linus Torvalds), nepatenkintas tuometine namų operacine sistema MS-DOS, sukūrė savo ir pavadino ją "Linux" (kaip žodžiū Linus ir Unix derinį). Atidavęs Linux'ą pasauliui nemokamai, L. Torvaldsas neliko nepastebėtas. Ričardas Stalmanas ir jo bendraminčių būris susižavėjo nauja operacine sistema ir nusprendė, jog tai buvo būtent tai, ko jiems tuo metu labiausiai reikėjo - laisvos operacinės sistemos branduolys. Taip Linux tapo atviros programinės įrangos proseneliu, seneliu, tėvu, motina, broliu ir ateitimi.
Nors AK (atviras kodas) paplitęs visame pasaulyje, labiausiai JAV, visgi tokia programine įranga labiausiai susižavėta trečio pasaulio šalyse: Indijoje, Namibijoje, kai kuriose Brazilijos (nors ji nėra trečio pasaulio šalis) teritorijose ir ypač Kinijoje. Atvira programinė įranga net gali pasigirti tokiais kūriniais, kaip visiems gerai pažįstama naršykle "Mozilla Firefox", serverių konfigūravimo sistema "Apache", programavimo kalbomis PHP, Python, C, duombazių sistema MySQL ir nemažai kitų. Tai lyg socializmo apraiška, kapitalistinėje santvarkoje. Tik aklai patikėti šiuo teiginiu jokių būdų negalima, komunizme už tai, kad nesidalini esi siunčiamas į gulagą, lagerį, uždaromas į kaleimą. Atviras kodas to nereikalauja, bet priima dalijimasi, kaip nuoširdumo, padėkos ženklą.

Visa tai graži idėja, kuri trumpais žingsniais virsta realybe. Jei susidomėjote, jūs privalote pamatyti filmus, kuriais remiantis parašiau šitą straipsnį - "The Code (Linux)", "Revolution OS", "The Codebreakers". Ir žinoma "Atviras kodas Lietuvai"...

P.S. 1. Aš neesu prieš kapitalizmą, apskritai esu gan apolitiškas, tik kiekvienoje politinėje sistemoje yra trūkumų, kurios bando taisyti filosofai, rašytojai, politikai, dabar net ir programuotojai. Ir už tai juos vertėtų gerbti.
2. Šiuo metu tikrai neskatinu mesti "Windows'ų" ir pereiti prie "Linux". Aš pats to nedarau, nes tai būtų gana kvailą, kuomet privalai derintis prie pramonės diktuojamų sąlygų. Atviras kodas, nors ir turėdamas tikrai originalių ir puikių kūrinių, visgi nėra toks pažengęs kaip komercinė programinė įranga, kuria naudojasi 98 procentai rinkos... Taigi galbūt kada nors ateity, kai galėsiu...

Galva skauda... Tai išgerk saridono!

...Arba nereikėjo skaityt "Kaligulos"... Albero Kamiu "Kaligulos"... Na dramos apie vieną žiauriausių Romos imperatorių. Dramos... na tokios filosofinės... ant kurios turėtų būti parašyta: "Skaitydami šį kūrinį, tik jūs, jūs pats atsakote už savo suvokimo ribų praplėtima, už atitrūkimą nuo gyvenimiškos realybės bei mentalinę ir fizinę sveikatą"...
37 metais Roma išrinko, ypatingai jauną, tautos nuomonę drąsu, novatorišką valdovą - Kaligulą. Imperijos gyventojai iš naujojo valdovo tikėjosi, kad jis bus tas, kuris po tamsaus ir žiauraus Tiberijaus valdymo, ižiebs tautai ungnį širdyse, kuri vadinasi viltimi gyventi taikiai, apsirūpinusiai ir dorai. Visgi netikėtai miršta tvirčiausia Kaligulos meilė Druzilą. Pajautęs apmaudą valdovas, kažkur dingsta... vos kelias dienas, po kūrių grįžęs tvirtai ir rišliai sustaugia "Gyvenimas beprasmis. Aš noriu mėnulio, noriu tai kas neįmanoma". Bet nekreipdami dėmesio į Kaligulos, ištikimųjų nuomonę, post-trauminį susijaudinimą, patricijai - privilegijuotas gyventojų sluoksnis, pareiškia "Valdove, svarbiausia valstybės iždas. Dabar svarbiausia pasirūpinti juo.". Šie žodžiai, taip paveikią jaunąjį valdovą, kad jis visiškai nusivylęs, pradeda, tiesiogine ta žodžio prasme, "išsikalinėti" prieš visą Romą. "Iždas sakot. Vadinas jums svarbiausia iždas, tuomet velniop žmones, lai visi jie padvėsia, ankščiau ar vėliau, tuomet ir sutvarkysime iždo problemą" - visiškai ramiai ir nuovokiai ištaria Kaligula. Kaligula pradeda spektaklį, kurio tikslas užmušti, užmušti, ištvirkinti, pasiglemžti, pažeminti... pasistengti suvokti. Suvokti ką? Kad žmogus pats renkasi savo gyvenimą, kad asmenybė pati kuria ateitį, praeitį ir dabartį, dievų nėra yra tik žmogaus valia, pasiryžimas, mąstymas ir darbas. Jei viskas priklausytų nuo kito valios, neaiškų, kas atsitiktų žmogui, jo gyvenimo keliui. Ir visgi Romos dauguma gyvena absurdo (dievų) keliu. Pastaruoju atveju Kaligulą, kaip "tautos vadas", pasirinko papraščiausią kelią - žudyti, iki kol visi supras, jog patys turi teisę, t.y. turi laisvę pasirinkti, kitą kelią.

Paveiksl. "Žudikas vaiko veidu"

Ir tik po ketverių metų žmonės pradeda mąstyti - viena iš labiausiai Kaligulą žavinčių moterų, Herėja, prisiimdama atsakomybę už tautos veiksmus pareiškia "Tu visiems kliudai. Natūralu yra norėti, kad tavęs nebūtų". Paskutiniai puslapiai rašo sąmokslo eigą...
Kas vis dėlto kaltas? Žmogžudys ar marionetė, priklausomybė ar laisvė, likimas ar pasirinkimas? Absurdistas A. Kamiu tragedijoje uždavė begalę klausimų, pridėjo nemažai argumetuotų atsakymų, perteikė ištisas jūras filosofijos paprastam žmogui. Kamiu neitiki nei žmogaus, nei Dievo protu. Ir visgi kūrinį skaityti buvo taip neįtikėtinai sunku, kad man pradėjo skaudėti galvą, mintis kliuvo už minties, aš pamiršau maistą ir ramų miegą, susipainiojau asmenybėj. 7/10 - kad jį kur tą "Kaligulą"...

P.S. Autorius neatsako už istorinį, analizės, logikos, nepagrįstų teiginių teisingumą. Visą atsakomybe prisiemat jūs, kurie skaitėt, galit autorių siųst po perkūnais, keiktis, bet autorius vistiek žino, kad tai yra jo laisvė rinkis šnekėti tai, ką jis suprato.

Ar aš tave suprantu? O tu mane?

Ar žinot tą kertinį akmenį, už kurį rašytojai gauna Nobelio literatūros premiją? Nagi jūs tikrai žinot? Na o jei visgi nežinotumėt, tai - paprastumas, per kurį kūrėjas sugeba perduoti genelias mintis. Būtent už paprastumą įvairiapusis XX a. prancūzų filosofas Alberas Kamiu ir buvo apdovanotas. "Svetimas" - tai vienas stipriausių rašytojo romanų, kurio neanalizavus galima mėgautis puikia absurdiškumo prizme.
Visą nugyventą laikotarpį Merso buvo pareigingas bei ištikimas savo darbui, objektyvus sergančios mamos atžvilgiu ir vadovavosi velniškai savotikška gyvenimo filosofija - teorine logika, kuri nesigilina į "aplinkėlius". Toks gyvenimo stilius, net sunkiausiais gyvenimo atvejais, leisdavo Merso objektyviai ir santūriai įvertinti esamą situaciją. Net mirus prieglaudoje gyvenančiai motinai, vyras ne kiek nesikrimto, nesijaudino ir nieko nekaltino - papraščiausiai taip turėjo būti. Net į mylimosios Mari amžiną klausimą: "Ar tu mane myli?", bejausmis keistuolis atsakydavo šaltai ir logiškai: "Tai neturi jokios reikšmės, bet manau, kad ne.". Visgi lemtingą saulėtą ir karštą savaitgalį Merso logika susikirto su pasaulietišku mąstymu. Tiesiogiai žvelgiant į mirčiai į akis, kuomet negailestingas arabas peiliu mosikavo Merso prieš snapą, vyriškas ne kiek nesuglumo ir padarė tikrai matematišką išvadą - "Jei ne aš, tai jisai". Penkios kulkos iš revolverio - arabo gyvastis jau kažkur kitoje dimensijoje. Visgi pareigos nežinojimas (veikiau "nesuvokimas") neatleidžia nuo atsakomybės ir Merso pradeda ilgą ir nuobodų teismų procesų maratoną. Negailestingi prokurorai ir teisėjai, kaltina vyrą, jog nusikaltimas kone prilygsta tėvžudytei - iš pradžių jis abejingai, be jokios pagarbos paleidžia mamą į dausas, o vėliau, anot absurdo logikos (gyvenimiškos logikos, teisingumo), kažkuo nepatenkintas Mersas nudeda žmogų. Bet, velniai griebtų, prie ko čia motina? - savęs paklausia logikas, juk jis gynėsi jau po motinos mirties ir išvis, prie ko čia motina? Visgi teisėjai mato tik savo teisybę, abejingumas, bejausmiškumas ir amoralumas - nuolatinės nusikaltelių gyvenimo palydovės. Mersui, keturkampėje vienutėje, nebelieka nieko kito, tik kaip skaičiuoti dienas.... iki giljotinos...

Tik po visiško absurdo pagrindinis romano veikėjas pradeda suvokti, savo gyvenimo prasmę. Bendros kalbos neturėjimas nesunaikina savianalizės galimybių, priešingai absurdiška situacija leidžia žmogui pajusti tikrąjį gyvenimo skonį, asmenybė pradeda gyventi nuo nulio. Gaila, kad susipratimas atsiranda, rodos, jau po "žmogiško" gyvenimo laiko.
Priešingai nei F. Kafka, kuris sudėtingus dalykus ir aprašo neiliniu stiliumi, A. Kamiu "Svetimame" pasisekė elementaria kalba (net sakyčiau, pernelyg elementare - sakiniai trumpi ir aiškūs) išreikšti aukso gyslą. Štai kur tikras genialumas - 11/10.

P.S. Citata (sau):
"Jei eini lėtai gausi saulės smugį. O kai eini greitai, suprakaituoji ir bažnyčioje gali persišaldyti."

cout << "Sveikinu su programuotojų diena!" << endl;

Nors pats, toli gražu, atitrūkau nuo dvejetainio 0,1 gyvenimo stiliaus (aš negeriu alaus, nekalbu "h4x0r1ų" kalba, kompiuterį paprastai naudoju tik blogo papildymui, informacijos paieškai, bei muzikos klausimuisi), visgi sveikinu visus Programuotojus su 256 metų diena - profesine jūsų diena!

Keliu bokalą "Special" (citrinų ir vyšnių sultys) į jūsų sveikatą!

Še, kad diena dar linksmesnė būtų - anekdotai.

Meilė šiuolaikiškai. Ištakos

Po E. Hemingvėjaus "Atsisveikinimo su ginklais", iš vokiečių Ericho Marios Remarko, taip pat prarastosios kartos autoriaus, "Trijų draugų" nesitikėjau nieko kito, tik kaip Pirmojo Pasaulinio karo vaizdų su aštriu tragedijos kartėliu. Bet, žinot, tokios tragedijos, kaip ją sukurpė autorius, aš, toli gražu, nesitikėjau...
Pirmojo Pasalinio karo užgrūdintiems, ar verčiau pasakius sužlugdytiems ir sunaikintiems, trims draugams, Robiui, Lencui ir Otui, nebelieka nieko kito, tik kaip bandyti integruotis į tarpukario (WW1 pokario) kartos betikslę kasdienybę. Tryse jie įkuria automobilių dirbtuves, kur remontuodami ir parduodami plieno žirgus, bando šiek tiek prasimanyti pragyvenimui bei eilinėms "transo" būsenoms pasiekti (a.k.a išgertuvėms). O kas belieka? Vokietijos ekonominis epicentras - bedarbystė, šalyje klesti skurdas, ligos, revoliucinės politikų ir politikėlių idėjos, kaip kitaip viską pasimiršti? Ir visgi vieną, lenktyninkui Otui Kėsteriui, profesinės savęs išbandymo, paprastoje gatvėje, dieną trys draugužiai susipažįsta su idiotiškai perfekcionistišku verslininku Bindingu ir jo palydove Patricija Holman (toliau Pat). Robis, viengungis, kuriam vos katik sukako trisdešimt, paragintas ištikimų savo karinės kuopos pagalbininkų ir visgi šiek tiek padelsęs, įsimylį Patriciją, bronzinės odos, laibaus kaklo ir nuostabiai gražaus veido savininkę. Amžinai buvęs filosofiškas realistas, įsimylėjas Robertas tampa naviu, "vermišelių kabintoju", tikru panelės Pat Adomu. Na, žinoma, kaip ir tikroje meilėje, tarp Robio ir panelės netrūkstą vaikiškumo, pavydo bei ciniškos aistros scenų. Trys draugai, P.Holman dėka, tampa trim su puse, nes pilnu dvejetu įsimylėjusios poros tikrai nepavadinčiau, jie mato save kaip visumą ir nesupranta, kaip anščiau galėjo vienas be kito gyventi. Bet anaiptol viskas sekasi netaip, kaip norėtusi. Labai nesmagiomis aplinkybėmis, Robertas Lomkampas sužino jog jo sužadėtine sunkiai serga, liga, kurią nuolatos pasitinka mirtini kraujoplūdžio tarpsniai. Bet naivus filosofas nepasiduoda, kaip tikras veteranas, Robis nusprendžia eiti iki galo...

O kaipgi kitaip gali pavaizduoti karo beprasmybę knygoje, kaip tik nesukūrus metaforišką žuvusiųjų tragedijos esybę? Nors kūrinyje esti begalo desperatiškų ir pesimistiškų idėju, kaip: "Darbas - niūri manija. Jis visada dirbamas su iliuzija, kad ilgainiui visą pasikeis. Niekad niekas nepasikeis." - visgi knygoje apstu intektuolaus humoro, nutruktgalviškų nuotykių bei saldaus pergalės džiaugsmo. Viskas netaip blogai, kai į pasaulį žiūri kitu kampu... Ir visgi, man nelabai patiko naivi, akivaidžiai jaunimui skirta, istorijos kryptis. Nors veikėjai jau įkopę į ketvirtą dešimtį, jų veiksmai nelabai teatsilieka nuo pauglystės - gražu, bet velniškai neįtikėtina, 8/10.

P.S. Nors iki šiol maniau jog, tokie filmai, kaip "Ima ai ni yukimasu" (Takuji Ichikawa) ir "Tada, kimi wo aishiteru" (žinoma jums tai nieko nesako, bet bent jau tikrai būsit girdėję amerikietišką "Neskubėk mylėti" (A walk to remember)) yra genialios autorių idėjos, bet pasirodo dar XX. amžiuje visą šitą tragizmą šiuolaikiškai jau pats E. M. Remarkas sukūrė. Tikrai originalu ir dar karta patvirtiną mintį: "Jei manai, kad sugalvojai pirmas, žinok, kad kažkam tai šovė į galvą jau prieš tave".

Baisiai trumpas, bet siaubingai painus!

Pagaliau... Pagaliau susidūriau su vienu pastaruoju metu mįslingiausiu ir labiausiai mane intriguojančiu rašytoju, filosofu, egzistencialistu Francu Kafka. Pirmąją užuomena apie šį "fantastą-realistą" gavau bene dar prieš kelerius metus, tūnodamas įdomiose ir prasmingose etikos pamokose. Vėliau filosofiniai skaitiniai su F. Kafkos mintimis ir galiausiai H. Murakami, su savo "Kafka pakrantėje", kurios pavadinimo nesupratau, iki kol neperskaičiau XX. amžiaus austrų genijaus (taip taip Kafkos :]) "Metamorfozę".
Vabalas. Vabalas su žmogiška siela. Tai pagrindinis novelės veikėjas, vabalas, vardu Gregoras Zamza. Bet anaiptol jis nebuvo parazitas amžinai. Ne ne, prieš tapdamas "mėšliumi" jis buvo stropus ir pareigingas komivojažierius (a la prekiautojas-tarpininkas tarp didmeninkų ir mažmeninkų), kuris išlaikė šeimą, mylėjo savo motina bei seserį ir besąlygiškai klausė tėvo nurodymų. Bet vieną dieną, matyt velniškai nepalankią akimirką, Gregoras pavirto... "mėšlavabaliu". Negana to, šeima pamačiusi savo vienintelį duonos nešėja naujajame amplua, tiesiog pakraupo: motina kone išprotėjo, tėvas užsirūstino (na žinoma, na ir kas, kad sūnus dabar "luošas", bet juk reikėjo ir apie šeimą pagalvoti) ir vienintelė sesuo stengėsi išlikti racionali, nuspręsdama, kad reikia priimti brolį tokį, koks jis yra. Ir visgi Gregoras neliko nepatenkitas, taip jis pasikeitė ir tikrai sumenko, bet dabar jis netapo visuomeniškos rutinos, kurioje nebėra vietos nuoširdumui ir laimei, ir pareigos dalimi - dabar jis originalas, su savo pasauliu, kuriame nėra vietos štampams, nebeliko prievartos. Vabalas, metafora - tai izoliacija, užsidarymas į savo susikurtą pasaulį.

Kūrinio eigoje, nuo naujųjų metų (kaip naujo gyvenimo pradžios), visas Gregoro Zamzos socialinis atsiskyrimas vyksta tris mėnesius. Kiekvienas mėnesis - nauja santykių su šeima, likimo metamorfozė. Taip diena iš dienos "savidestrukcija" keičia asmenybės ir aplinkinių subjektų gyvenimą. Dabar supratau kodėl H. Murakamis savo "Kafka pakrantėje" pavadino būtent taip, o gi dėl kūrinyje kalbančių kačių, originalių mąstymo formų. O kaip dėl "Metamorfozės" - na.... gilus, įdomus ir neeilinis darbas, kurį visgi (matyt dėl abstraktaus rašymo stiliaus) buvo sunkoka skaityti - 9/10.

P.S. Keletas citatų:
"Bet tuo pat metu nepamiršo, kad ramūs ir apgalvoti veiksmai visada geriau už nevilties protrūkius".
"Nejau iš tiesų jam patiks, jei šiltas, baldais jaukiai apstatytas kambarys virs ola, kur galės visur netrukdomas ropinėti ir per tai greičiau visai pamirš savo žmogišką prigimtį?".