Istorija iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprasta. Šizofrenikas vaikinukas, vardu Henris Letamas (Ryan Gosling), prisipažįsta savo psichiatrui Semui Fosteriui (Ewan McGregor) jog ruošiasi nusišauti po kelių dienų, lygiai 12 valandą nakties, kai jam sukaks 21. Henris tvirtina jog nužudė savo tėvus ir negali sau to atleisti. Dar labiau jo suicidines mintis aštrina pastoviai galvoje girdimi balsai. Daktaras Semas Fosteris stengiasi išsiaiškinti tirąją Henrio gyvenimo istoriją. Laiko liko nedaug. Staiga, filmo viduryje, vaidentis pradeda ir pačiam psichiatrui, jis po kelis kartus mato tuos pačius vaizdus (na kaip De Javu), mato mirusius asmenis. Tuomet ir prasideda visas įdomumas kino žiūrovui, kai reikia "atknisinėti" filmo plotmę, kaip šuniui žemę. Labai jau lengva pasimesti. Ir visgi neužtenka vieno karto, kad geria suprastum, ką visgi nori pasakyti filmas.
Beje kaip ir geroje knygoje, šiame filme galima išgirsti tikrai neblogų minčių, kurios suteikia peno pamąstymui. Štai keletas:
"Įsivaizduok, kaip reikia nekęsti gyvenimo, kad žudydamasis antroje rankoje turėtum atsarginį skustuvą".
"Pasaulyje per daug grožio, kad tu mirtum".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą