Kažkas tokio...

Seniai reikėjo kažko tokio... Praeitą sekmadienį snobo naktyje rodytos "Niujorko istorijos" - tai ir yra... kažkas tokio... Neveltui jas kūrė trys geriausi amerikos režisieriai - Martinas Skorcesė (Martin Scorsese), Francis Fordas Kopola (Francis Ford Copola) ir, žinoma, Vudis Alenas (Woody Allen).
Pirmoji istorija "Gyvenimo pamokos" - tai M. Skorcesės pasakojimas apie kūrybingą, labai pavydų ir metaforišką menininką Lionel Dobe (Nick Nolte). Likus trims savaitėms iki Lionel'o darbų pristatymo, jis niekaip nesugeba sukurti pagrindinio piešinio. Skambantis Bobas Dilnas (kurio motyvai filme, labai priminė H. Murakamio "Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas"), bei sportas nesugeba įžiebti tapytojui aistros. Netikėtai jis susipyksta su savo asistente ir gyvenimo drauge, jauna mergina Paulete (Rosanna Arquette). Ji pradeda susitikinėti su kitais vyrais taip sukeldama nežmonišką pavydą menininkui, kas vėliau velniškai jį įkvepia sukurti savo kančios paveikslą, su degančiais tiltais ir tirštais debesimis. Taip jis išmoksta svarbią gyvenimo pamoką...
Antroji istorija, kurią, dėja, supratau menkiausiai, tai F. F. Kopola "Gyvenimas be Zojos". Tai pasakojimas apie jaunas mergaitę Zoją (Heather McComb) kuri stengiasi vėl suvienyti išsiskyrusius tėvą fleitistą ir motiną fotografę. Teigiama, kad kertinis istorijos akmuo - tai pasakiška istorija, kurioje puikius vaidmenis atlieka net benamiai žmonės. Gaila bet man to nepavyksta suprasti ligi šiol...

Trečia ir tikrai Aleniška istorija, tai Vudžio Aleno "Edipo nuolaužos". Šeštą dešimtį einantis neurotikas advokatas Šeldonas (Woody Allen), negali pakęsti nuolat jį kritikuojančios motinos (Mae Questel). Apie tai jis kalbasi su savo psichiatru ir nuolatos teigia, kad geriausiai būtų jei Šeldono motina tiesiog išnyktu. Ir netikėtai tai atsitinka, cirke, pakviesta į magišką triuką Šeldono mama tiesiog dingsta. Pagaliau advokatas patiria vidinę ramybę ir visiškai išsilaisvina, na žinoma, juk nėra nuolatos jį engiančio mažo kipišo. Bet vieną dieną, taip pat stebuklingai, kaip ir išnyko, Šeldono motina pakimba padebesyse virš Niujorko miesto ir pradeda savo sūnaus vaikystės bėdas (rausvus plaukus, kompleksavima dėl mažo ūgio, nuolatinį pagalvės čiulpimą) pasakoti visiems mestelėnams. Tik pradėjusiam gyventi advokatui prie akis sprogsta bomba ir jis, be apkalbų, net nebegali pasirodyti lauke...
Kaip veikiausiai pastebėjote iš trečiosios pavadinimo, visos šios istorijos nagrinėja psichologinius žmogaus vystimosi raidos motyvus. Na o kaip gi, juk tai labai rimti pasakojimai, visgi čia juk ne holivudo "Pykšt Pokšt". Ir visgi labai gaila, kad antrosios istorijos nesupratau, tad tenka duoti 7/10 (jei tektų vertinti tik pirmą ir trečiają istorijas, net negalvodamas duočiau 9/10). Smagaus žiūrėjimo.

P.S. Beje, jeigu pažiūrėję pirmąja "Niujorko istoriją" ("Gyvenimo pamokos") užsimanytumėte dar kažko apie menininkus siūlyčiau žvilgtėlti į kitokio skonio Takeši Kitano komediją "Akilesas ir vėžlis" (Akiresu to kame).