Trečioji ir "neva" paskutinioji trilogijos dalis (nors vėliau iš kažkur išdygo ir ketvirta dalis - kažkokia mistika, arba prekybinis triukas), pavadinimu "Mėnulio spindesys", pasakoja Takeo pasiryžima valdyti Tris Šalis ir įvesti taiką tarp Otori, Arai bei Genties klanų. Turėdamas kelių šimtų žmonių kariauną ir stiprų kitų klanų nepripažintos žmonos Kaede palaikymą, Takeo pasiryžtą pulti prieš savo nepavaldų, Otori, klaną bei dabartinio Japonijos galiūno Arai valdžią. Tokia didelį pasitikėjimą savimi jaunasis samurajus įgija ir išgirdęs šventosios pranašystę "Tavo kraštas sieks nuo jūros lig jūros, tačiau taika bus pasiekta tik praliejus kraują. Taikos kaina – penki mūšiai, keturis laimėsi, vieną pralaimėsi... Tu mirsi nuo savo sūnaus rankos". Pildantis pranašystei, Takeo ja tvirtai ėmė tikėti tik ketvirtojo, pralaimėto karo pabaigoje. Vadinasi šventoji nemelavo ir valdovui Otori trūksta vienintelės pergalės iki visiškos vienvaldystės.
Samurajiškas etiketas, jaudinantys karo vaizdai ir tikrai stulbinančios pirmosios dvi sakmių dalys, visgi nepateisino ir šios pasisekimo. Ko trūksta? Galbūt lengva susipanioti tarp begalės knygų veikėju, o galbūt išsisėmusi L. Hearn nesugebėjo išspausti iš aprašomų nuotykių autentiškumo, bei originalumo. Kitaip tariant, labai jau monotoniškas gavosi blynas. Tiesa pasakius, vis laukdavau, kada viskas baigsis. Nors samurajus ir Japoniją dievinu iki pat pirštų galiukų, "Mėnulio spindesys" nepaliko neišdildomo įspūdžio. Tikiuosi ketvirta knyga "Garnio klyksmas" bus įdomesnė. 5/10
P.S. "Otorių sakmės" tai savotiška "Žiedų valdovo" japoniška versija :).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą