Ar aš tave suprantu? O tu mane?

Ar žinot tą kertinį akmenį, už kurį rašytojai gauna Nobelio literatūros premiją? Nagi jūs tikrai žinot? Na o jei visgi nežinotumėt, tai - paprastumas, per kurį kūrėjas sugeba perduoti genelias mintis. Būtent už paprastumą įvairiapusis XX a. prancūzų filosofas Alberas Kamiu ir buvo apdovanotas. "Svetimas" - tai vienas stipriausių rašytojo romanų, kurio neanalizavus galima mėgautis puikia absurdiškumo prizme.
Visą nugyventą laikotarpį Merso buvo pareigingas bei ištikimas savo darbui, objektyvus sergančios mamos atžvilgiu ir vadovavosi velniškai savotikška gyvenimo filosofija - teorine logika, kuri nesigilina į "aplinkėlius". Toks gyvenimo stilius, net sunkiausiais gyvenimo atvejais, leisdavo Merso objektyviai ir santūriai įvertinti esamą situaciją. Net mirus prieglaudoje gyvenančiai motinai, vyras ne kiek nesikrimto, nesijaudino ir nieko nekaltino - papraščiausiai taip turėjo būti. Net į mylimosios Mari amžiną klausimą: "Ar tu mane myli?", bejausmis keistuolis atsakydavo šaltai ir logiškai: "Tai neturi jokios reikšmės, bet manau, kad ne.". Visgi lemtingą saulėtą ir karštą savaitgalį Merso logika susikirto su pasaulietišku mąstymu. Tiesiogiai žvelgiant į mirčiai į akis, kuomet negailestingas arabas peiliu mosikavo Merso prieš snapą, vyriškas ne kiek nesuglumo ir padarė tikrai matematišką išvadą - "Jei ne aš, tai jisai". Penkios kulkos iš revolverio - arabo gyvastis jau kažkur kitoje dimensijoje. Visgi pareigos nežinojimas (veikiau "nesuvokimas") neatleidžia nuo atsakomybės ir Merso pradeda ilgą ir nuobodų teismų procesų maratoną. Negailestingi prokurorai ir teisėjai, kaltina vyrą, jog nusikaltimas kone prilygsta tėvžudytei - iš pradžių jis abejingai, be jokios pagarbos paleidžia mamą į dausas, o vėliau, anot absurdo logikos (gyvenimiškos logikos, teisingumo), kažkuo nepatenkintas Mersas nudeda žmogų. Bet, velniai griebtų, prie ko čia motina? - savęs paklausia logikas, juk jis gynėsi jau po motinos mirties ir išvis, prie ko čia motina? Visgi teisėjai mato tik savo teisybę, abejingumas, bejausmiškumas ir amoralumas - nuolatinės nusikaltelių gyvenimo palydovės. Mersui, keturkampėje vienutėje, nebelieka nieko kito, tik kaip skaičiuoti dienas.... iki giljotinos...

Tik po visiško absurdo pagrindinis romano veikėjas pradeda suvokti, savo gyvenimo prasmę. Bendros kalbos neturėjimas nesunaikina savianalizės galimybių, priešingai absurdiška situacija leidžia žmogui pajusti tikrąjį gyvenimo skonį, asmenybė pradeda gyventi nuo nulio. Gaila, kad susipratimas atsiranda, rodos, jau po "žmogiško" gyvenimo laiko.
Priešingai nei F. Kafka, kuris sudėtingus dalykus ir aprašo neiliniu stiliumi, A. Kamiu "Svetimame" pasisekė elementaria kalba (net sakyčiau, pernelyg elementare - sakiniai trumpi ir aiškūs) išreikšti aukso gyslą. Štai kur tikras genialumas - 11/10.

P.S. Citata (sau):
"Jei eini lėtai gausi saulės smugį. O kai eini greitai, suprakaituoji ir bažnyčioje gali persišaldyti."