37 metais Roma išrinko, ypatingai jauną, tautos nuomonę drąsu, novatorišką valdovą - Kaligulą. Imperijos gyventojai iš naujojo valdovo tikėjosi, kad jis bus tas, kuris po tamsaus ir žiauraus Tiberijaus valdymo, ižiebs tautai ungnį širdyse, kuri vadinasi viltimi gyventi taikiai, apsirūpinusiai ir dorai. Visgi netikėtai miršta tvirčiausia Kaligulos meilė Druzilą. Pajautęs apmaudą valdovas, kažkur dingsta... vos kelias dienas, po kūrių grįžęs tvirtai ir rišliai sustaugia "Gyvenimas beprasmis. Aš noriu mėnulio, noriu tai kas neįmanoma". Bet nekreipdami dėmesio į Kaligulos, ištikimųjų nuomonę, post-trauminį susijaudinimą, patricijai - privilegijuotas gyventojų sluoksnis, pareiškia "Valdove, svarbiausia valstybės iždas. Dabar svarbiausia pasirūpinti juo.". Šie žodžiai, taip paveikią jaunąjį valdovą, kad jis visiškai nusivylęs, pradeda, tiesiogine ta žodžio prasme, "išsikalinėti" prieš visą Romą. "Iždas sakot. Vadinas jums svarbiausia iždas, tuomet velniop žmones, lai visi jie padvėsia, ankščiau ar vėliau, tuomet ir sutvarkysime iždo problemą" - visiškai ramiai ir nuovokiai ištaria Kaligula. Kaligula pradeda spektaklį, kurio tikslas užmušti, užmušti, ištvirkinti, pasiglemžti, pažeminti... pasistengti suvokti. Suvokti ką? Kad žmogus pats renkasi savo gyvenimą, kad asmenybė pati kuria ateitį, praeitį ir dabartį, dievų nėra yra tik žmogaus valia, pasiryžimas, mąstymas ir darbas. Jei viskas priklausytų nuo kito valios, neaiškų, kas atsitiktų žmogui, jo gyvenimo keliui. Ir visgi Romos dauguma gyvena absurdo (dievų) keliu. Pastaruoju atveju Kaligulą, kaip "tautos vadas", pasirinko papraščiausią kelią - žudyti, iki kol visi supras, jog patys turi teisę, t.y. turi laisvę pasirinkti, kitą kelią.
Paveiksl. "Žudikas vaiko veidu"
Ir tik po ketverių metų žmonės pradeda mąstyti - viena iš labiausiai Kaligulą žavinčių moterų, Herėja, prisiimdama atsakomybę už tautos veiksmus pareiškia "Tu visiems kliudai. Natūralu yra norėti, kad tavęs nebūtų". Paskutiniai puslapiai rašo sąmokslo eigą...
Kas vis dėlto kaltas? Žmogžudys ar marionetė, priklausomybė ar laisvė, likimas ar pasirinkimas? Absurdistas A. Kamiu tragedijoje uždavė begalę klausimų, pridėjo nemažai argumetuotų atsakymų, perteikė ištisas jūras filosofijos paprastam žmogui. Kamiu neitiki nei žmogaus, nei Dievo protu. Ir visgi kūrinį skaityti buvo taip neįtikėtinai sunku, kad man pradėjo skaudėti galvą, mintis kliuvo už minties, aš pamiršau maistą ir ramų miegą, susipainiojau asmenybėj. 7/10 - kad jį kur tą "Kaligulą"...
P.S. Autorius neatsako už istorinį, analizės, logikos, nepagrįstų teiginių teisingumą. Visą atsakomybe prisiemat jūs, kurie skaitėt, galit autorių siųst po perkūnais, keiktis, bet autorius vistiek žino, kad tai yra jo laisvė rinkis šnekėti tai, ką jis suprato.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą